Sekite 15min Google
Šių metų vasarį Eugenija viena išvyko į Sidnėjų. Be pažįstamų, be garantuoto darbo ir su vos dešimčiai dienų išsinuomotu būstu.
Pirmosiomis dienomis ją lydėjo abejonės, ar tikrai priėmė teisingą sprendimą, teko išsiųsti daugybę CV ir ieškoti naujų namų, tačiau šiandien ji jau gali pasakoti apie kitokią kasdienybę – darbą odontologo padėjėja, gyvenimą Sidnėjuje, lietuvių bendruomenę, cepelinų gamybą ir tai, kas Australijoje nustebino labiausiai.
Laisvalaikiu ji mėgsta sportuoti, būti gamtoje, keliauti ir atrasti naujas vietas bei patirtis – o dabar daug naujų patirčių jai suteikia pats gyvenimas Australijoje. Su Eugenija kalbamės apie sprendimą išvykti į kitą pasaulio kraštą, pirmąsias savaites Sidnėjuje, būsto ir darbo paieškas, kainas bei tai, kuo gyvenimas Australijoje skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje.
– Papasakok, kaip ir kada kilo mintis išvykti į Australiją – nuo ko viskas prasidėjo? Kada ten išvykai ir kiek dar planuoji būti?
– Į Australiją norėjau išvykti jau 2019 metais, kai pamačiau, kad ten iškeliavo viena mano draugė, ir pagalvojau, kad ir aš vieną dieną norėčiau ten nuvykti. Tais pačiais metais pradėjau domėtis, ko reikia norint išvykti ir kiek pinigų reikia turėti. Tačiau tuo metu tokių santaupų neturėjau, todėl šią svajonę teko atidėti.
Darbe perdegiau ir nieko nebenorėjau, tad supratau, kad dabar pats laikas kažką keisti.
Vėliau susiradau darbą, kuris man patiko, ir svajonė vis tolo. Tačiau 2025 metais darbe perdegiau ir nieko nebenorėjau, tad supratau, kad dabar pats laikas kažką keisti.
Nusprendžiau kreiptis į vieną lietuvišką agentūrą, kuri padėjo su viskuo – suteikė visą reikiamą informaciją, padėjo susitvarkyti dokumentus, gauti vizą; jie turi savo biurą net čia, Sidnėjuje, ir iš tiesų padeda visais klausimais. Į Australiją išvykau šių metų vasario mėnesį ir planuoju čia būti iki 2027 metų vasaros.
– Kuo ten užsiimi? Ar viską taip ir įsivaizdavai?
– Šiuo metu dirbu odontologo padėjėja, nes Australijoje mano slaugytojos diplomas nėra pripažįstamas. Bet gal tai ir gerai – galiu pailsėti nuo šios profesijos ir atrasti, kas man iš tiesų patinka.
Keisčiausia buvo tai, kad gaunant šį darbą nereikėjo jokios patirties ar išsilavinimo. Atvykusi čia, maniau, kad susirasti darbą nebus sudėtinga, bet klydau – manau, man tikrai pasisekė jį gauti, nes, kiek teko bendrauti su kitais žmonėmis, vieni darbo nesusiranda net po mėnesio.
Dažniausiai visi atvykę studentai pradeda dirbti aptarnavimo srityje, o vėliau, turėdami pastovių pajamų, ieškosi geresnio darbo. Taip pat, lietuviai, kurie nori pagyventi Australijoje, atvykti gali tik kaip studentai, todėl reikia kažką mokytis ir, žinoma, mokėti už mokslus. Pagal Australijos įstatymus studentai gali dirbti tik 48 valandas per dvi savaites.
– Ką pagalvojai pirmą kartą išlipusi Australijoje?
– Atsimenu, kad buvau labai pavargusi, nes į Sidnėjų skridau daugiau nei parą. Oro uoste mane pasitiko minėtos agentūros – „Linas Australija“ – įkūrėjas Artūras ir pasiūlė atvykti į susitikimą.
Nuvykus į miesto centrą, kur yra jų biuras, buvo labai keista – daug žmonių, karšta (nes vasarį čia dar vasara), aplink dideli pastatai, o žmonės labai draugiški: eidami gatve nebijo pasakyti tau komplimento. Tai buvo keisčiausia atvykus iš Lietuvos.
– Ar nesijaudinai žinodama, kad išvyksti taip toli?
– Ne, nesijaudinau, kad būsiu taip toli nuo namų – tiesiog norėjau kuo greičiau atvykti, pamatyti Sidnėjų savo akimis ir įgyti gyvenimiškos patirties gyvenant svetur.
– Ar nebuvo sakiusių: „kam tau taip toli“, „kam to reikia“ ir pan.? Jei taip, ką atsakei?
– Tėtis klausė, kodėl išvažiuoju taip toli, ir sakė, kad galėjau geriau rinktis kažką Europoje. Bet aš ir pati iš tiesų nežinau, kodėl būtent Australija – tiesiog visus metus jaučiau, kad noriu čia atvykti ir pagyventi. Taip jam ir atsakiau.
– Su kokiais iššūkiais ar netikėtumais teko susidurti gyvenant Australijoje?
– Pirmiausia – atvykus reikėjo susirasti, kur gyventi, nes kambarį per „Airbnb“ buvau išsinuomojusi tik dešimčiai dienų, todėl per tą laiką turėjau susirasti nuolatinį būstą. Tai kėlė nemažai streso, nes čia nuomos kainos didelės, o mokėti reikia kas savaitę arba kas dvi. Taip pat, jei geresnis variantas, greitai jo nelieka.
Atvykusi buvau visiškai viena.
Antra – nerimas dėl darbo: išsiuntinėjau labai daug CV, nešiojau juos ir po kavines, restoranus, bet niekas nepaskambino, išskyrus tą vieną darbo vietą, kur dirbu dabar.
Trečia – liūdesys ir namų ilgesys, nes atvykusi buvau visiškai viena, nieko nepažinojau, todėl pirmoji savaitė buvo labai sunki psichologiškai – vis klausiau savęs, ar gerai padariau, atvykusi čia. Manau, tai trys pagrindiniai dalykai, kėlę man didžiausią iššūkį.
– Papasakok, kokios kainos vyrauja Australijoje?
– Manau, Sidnėjuje daugiausia pinigų suvalgo būstas, nes dauguma žmonių, ypač studentų, gyvena keliese name ar bute. Kaina priklauso nuo rajono – jei norisi gyventi netoli miesto centro ar vandenyno, tai kainuoja nemažai. Aš gyvenu gerokai toliau nuo centro, trijų kambarių bute su dviem kambariokais, o nuoma su visais mokesčiais kainuoja 350 dolerių per savaitę.
Kai kurie produktai čia tikrai pigesni nei Lietuvoje.
Kalbant apie maistą – kai kurie produktai čia tikrai pigesni nei Lietuvoje, tačiau daržovės prekybos centre kainuoja gana brangiai, todėl jas dažniausiai perku turgelyje – ten pigiau. Maistui išleidžiu apie 80–90 dolerių per savaitę, bet visą maistą gaminu namie; žinoma, kartais su draugais išeinu pavalgyti į miestą.
Australijoje labai paplitusi kavos kultūra – kavinės atsidaro nuo 7 valandos ryto, ir žmonės prieš darbą užsuka išgerti kavos. Vienas puodelis kavos kainuoja nuo 4 iki 6 dolerių.
– Kas ten visiškai kitaip nei Lietuvoje?
– Visiškai kitoks yra klimatas – čia daugiau saulės ir šilumos, žmonės draugiškesni vieni kitiems, labiau linkę bendrauti, nėra tokie uždari, be to, čia daug įvairių tautybių žmonių. Mažiau konservatyvūs.
Čia daugiau saulės ir šilumos, žmonės draugiškesni vieni kitiems, labiau linkę bendrauti, nėra tokie uždari.
Taip pat pastebėjau, kad australams visiškai nesvarbu, kaip atrodai ar kaip esi apsirengęs – pavyzdžiui, darbe žmonės ateina su suplyšusiais, purvinais drabužiais, ir niekas į tai nekreipia dėmesio. Man keisčiausia, kad sporto klube žmonės sportuoja su darbo rūbais, džinsais ar marškiniais.
– Ko dabar, gyvendama Australijoje, labiausiai pasiilgsti?
– Labiausiai pasiilgstu artimųjų ir draugų. Liūdniausia būna tada, kai tenka praleisti svarbias progas, pvz., krikštynas ar vestuves.
– Koks keisčiausias klausimas apie Lietuvą, kurio sulaukei iš Australijoje sutikto žmogaus?
– Manau, tokio klausimo nebuvo – dažniausiai visi tiesiog paklausia, iš kur esu. Pasakau, kad iš Lietuvos, ir manau, dauguma nė nežino, kur ta Lietuva yra, tada pradedu papasakoti. Tie, kurie žino, sako, kad Lietuva – labai graži šalis.
– Kas Australijoje tave labiausiai sužavėjo? Kodėl? O gal kažkas nuvylė?
– Labiausiai sužavėjo gamta – Sidnėjuje yra daugybė parkų, kur kartais net nesijauti, kad esi mieste. Taip pat paplūdimiai, darbo ir laisvalaikio balansas, atsipalaidavę žmonės.
– Kur Australijoje rekomenduotum apsilankyti kitiems lietuviams?
– Dar neteko daug keliauti po Australiją, bet Sidnėjuje tikrai rekomenduočiau apsilankyti Operos rūmuose (Opera House), Harbour Bridge, Karališkajame botanikos sode, pasivaikščioti Bondi–Coogee pakrantės taku, užsukti į Paddy's turgų, atsigerti australiškos kavos. Apsilankyti Yo-Chi (savitarnos šaldyto jogurto kavinukė / ledainė) – Australijoje tai labai populiaru. Taip pat aplankyti Taronga zoologijos sodą, Darling Harbour, Karalienės Viktorijos pastatą.
– Ką patartum panašaus amžiaus žmonėms, kurie svajoja išvykti gyventi / dirbti / studijuoti į Australiją ar į kitą tolimą šalį?
– Tiesiog nebijokite rizikuoti, nes išvykus į kitą šalį nėra taip baisu, kaip atrodo – o kas blogiausio gali nutikti? Visada galima grįžti namo. Geriau surizikuoti, nei senatvėje gailėtis, kad nepabandei.
Geriau surizikuoti, nei senatvėje gailėtis, kad nepabandei.
– Galbūt norėtum dar kažką papasakoti apie gyvenimą Australijoje?
– Pridurčiau, kad Australijoje yra nemaža lietuvių bendruomenė – kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį susirenkame pietų, kuriuose galima pavalgyti cepelinų, balandėlių, kugelio. Sidnėjuje aš pirmą kartą pati gaminau cepelinus. Taip pat joje savanoriauju, padedu gaminti cepelinus, juos dalyti, tvarkytis po renginių. Tai man patinka, nes gali pabūti tarp lietuvių, kalbėtis savo kalba.
Taip pat norisi pasisakyti apie gyvates ir vorus. Gyvenant mieste, su tuo susidurti beveik neteko. Sidnėjuje esu mačiusi tik kelis vorus, tokio didumo kaip Lietuvoje, o gyvačių nemačiau. Manau, tai daugiau su tolimesnėmis, atokiomis vietovėmis ar gamta susijęs dalykas – didmiestyje šio pavojaus praktiškai nejauti.
