Nedidelis laivelis, perpildytas apsimuturiavusiomis tamsesnio nei įprasta gymio moterimis, kažkuo nepatenkintais ir verkiančiais vaikais bei rimtais vyrų veidais po valandos kelionės, pasiekia portugališka maniera statytą Hormozo salos uostą. Pamirškite, jei prieš akis iškyla Roterdamo, Porto ar bent Klaipėdos uostų vaizdai.
Hormozo sala – 42 kv. km ploto, vos 8 km nuo žemyninės valstybės teritorijos nutolęs Edeno sodas Persijos įlankoje.
Aš, kaip dukart saloje išsilaipinęs keliautojas Markas Polas, pirmiausia pastebiu šiai troškulio kankinamai žemei nebūdingas spalvas. Tai nesuskaičiuojami atspalviai mėlynos, gelsvo Pietų karščio tonai, nuspalvinę gyvenamuosius namus ir XVI a. į kraštovaizdį įkomponuotą portugalų tvirtovę bei balti, raudoni, juosvi, rudi ir prisirpusio purpuro spalvos kalnai. Kalbama, kad ši sala – tai buvęs ugnikalnis, apdovanojęs šią žemę mlijono spalvų palete.
Kur ne kur tik šmėkšteli Islamo respublikai nebūdingai spalvingo moters apdaro skvernas. Žemynui įprastas tamsesnių spalvų hidžabas čia iškeičiamas į lengvą, žaismingą, su kiekvienu vėjo gūsiu besiplaikstantį drabužį. Siekdamos apsisaugoti nuo karščio ir dulkių, moterys dėvi kaukes, savo puošnumu primenančias domino, už kurio slepiamasi pokylio metu. Net ir pristigus duonos pietų stalui, dailiosios lyties atstovės į parduotuvę eina pasidabinusios aukso apyrankėmis ir vėriniais.
Hormozo saloje Islamas išlieka konservatyvus, tačiau provokuoja kaip niekur kitur. Tam įtakos turi ne tik sunkiai pakeliamas karštis, bet ir tai, kad prieš islamiškąjį periodą saloje klestėjo šamanistinės religijos. Galop čia įsitvirtino ir Islamas, tačiau šis tikėjimas niekuomet neišstūmė senojo, greičiau – buvo pastatytas ant šamanistinės religijos pamatų.
Esu vienintelė keliautoja saloje. Nė negalvojusi neriu į tą spalvų gamą ir sulėtėjusį bei tingų gyvenimo ritmą. Vienintelio salos miesto tylą vis pertraukia monotoniškas mulos (islamo dvasininko) balsas, sklindantis iš kolonėlių, pakabintų ant kas antro stulpo. Prieplaukoje žmonės neužsibūna – skuba namo slėptis nuo kaitrios vidudienio saulės. Arba į vienintelę, pagrindinės gatvės gale stovinčią mečetę pietų maldai.
Pagaliau nuslūgsta nepakeliamas karštis. Ir vakarop uostamiestis atgyja. Moterys buriasi į grupeles aptarti šeimų gyvenimų bei sergėti gatvėje žaidžiančių vaikų. Kiek atokiau buriuojasi vyrai, kurių kalbos aidi per visą pagrindinę gatvę. Kiti – čia pat renkasi prinokusį ir sultingą arbūzą, o prekijas prieblandoje bando įžiūrėti jo svorį ant svarstyklių arba lošia tiesiog kortomis jau penkioliktą partiją iš eilės. Atmosfera tokia lyg miestą būtų aplankiusi šventė, o ne eilinė diena. Kaip man pasirodė – rojuje.
Hormozo sala retai kada nusipelno daugiau nei paminėjimo kelionių giduose. Patys keliautojai dažniau renkasi greta esančias didesnes, perpildytas veiksmo, turgaus prekeivių šauksmų, nepertraukiamo mašinų burzgimo ir žavios islamiškos netvarkos salas. Ten, turėdamas pinigų, netruksi juos išleisti. Vos panorėjęs viešbučio su pusryčiais į lovą ir baseinu vidiniame kieme – jį rasi. Hormoze viskas gerokai kitaip.
Saloje nėra geriamojo vandens išteklių. Irano inžinierių dėka, jis Hormozo gyventojams tiekiamas iš žemyno po vandeniu esančiais vamzdžiais. Čia retai lyja, dirvožemis ir požeminiai vandenys yra ypač druskingi. Dėl to realiai saloje net neauga medžiai. Tačiau grupelė entuziastų sugebėjo apsodinti salą specifiškais, sūrų vandenį pamėgusiais Haros medžiais, vidurvasarį apsipilančiais geltonais žiedais ir lepinančiais saldžiais, migdolus primenančiais vaisiais.
Čia nėra anei vienos bent priplėkusios kavinės ar valgyklos, ypač sudėtinga rasti nakvynę, nėra autobusų ir tėra vos keletas lengvųjų mašinų. Saloje karaliauja motoroleriai ir savotiški taksi – mopedai su gale primontuojamomis priekabomis. Dažniausiai ši transporto priemonė skirta moterims vežioti. Šios, deja, negali nei minti dviračio, anei vienos lėkti motoroleriais – tai draudžia Islamo įstatymai.
O pastarųjų čia, tiesa, laikomasi daug griežčiau nei žemyninėje Irano dalyje. Atskirtis tarp vyrų ir moterų, vyriškų ir moteriškų darbų yra ypač ryški. Salos gyventojų pamaldumas neretai pranoksta net religingiausius Irano miestus. Hormozo salos policija nepraleis progos įvertinti, ar džihabas yra dėvimas tinkamai ir pasidomėti, kodėl užsienietės moterys vaikšto be vyrų palydos. Apie moters nakvynę tik ką išsinuomuotame kambaryje su asmeniu, kuris nėra jos teisėtas vyras, negali būti jokios kalbos. O su nerašytu islamišku įstatymu „tarof“ Hormozo saloje tenka susidurti kone kiekviname žingsnyje. Tuo tarpu kitose Irano vietose turistai retai gauna galimybę įsitikinti ne tik jo egzistavimu, bet ir sužinoti veikimo principą.
Visai netyčia atradusi vienintelę vietą, kur įmanoma pernakvoti už pinigus, tiesiu administratorei stambią, tačiau kone bevertę kupiūrą. Ji sukioja galvą į šonus ir šypsodamasi atstumia mano ranką su Irano rialais. Iš pradžių sutrinku. Bandau dar kartą. Ji elgiasi taip pat. Prisimenu, kad tai – savotiškas, perdėto mandagumo iraniečių žaidimas. Po trumpos neverbalinės diskusijos galiausiai sumoku už nakvynę, jaučiuosi šiek tiek kalta įbrukusi jai pinigus ir moteris nusiveda mane aprodyti būsto.
Su panašia situacija susiduriu kiek vėliau mažytėje parduotuvėje. Čia daržovės tiesiog išdėliotos ant purvinų grindų, o tarp jų parietusi kojas sėdi garbaus amžiaus moteris. Pamačiusi mane, nusišypso. Paprašau jos agurkų, keletos pomidorų ir svogūno. Ji, viską pasvėrusi, prekes atiduoda man. Ženklų kalba domiuosi, kiek esu skoloje. O ji tik šypsosi ir trūkčioja pečiais – atseit nieko. Po kiek laiko baigiame žaidimą ir ji paima pinigus.
Saloje esu vos kelias valandas. Tačiau atrodo, kad visi 2 500 salos gyventojų apie mane jau žino. Karštuoju laikotarpiu, birželio – spalio mėnesiais, jų lieka perpus mažiau. Dauguma neištvėrę karščio, išvyksta į žemyną ieškoti vėsos. Likusiuosius, prisipažįstu, stebiu ne ką kukliau negu jie nužiūrinėja mane. Tiek moterys ir vaikai, tiek vyrai žvelgia nė nesibodėdami nukreipti žvilgsnio. O ir maniškis įkyriai juos tyrinėja. Žiūrime vieni į kitus lyg būtume ateiviai iš skirtingų planetų.
Pastebiu ypač tamsaus gymio mergaitę su mažesniu berniuku ant rankų. Ji vilki melsvais drabužiais, turi dideles, kiek liūdnas akis. Žiūriu į ją, ji žvilgteli į mane ir šmurkšteli į siaurą gatvelę, palikusi mėlyną dryžį mano regėjimo lauke. Neištveriu. Seku iš paskos į tą gatvių labirintą...
