Džiaugsmo šūksniai, gėlės, maži simboliniai suvenyrai ir daug emocijų. Sunku kalbėti. V.Vitkauskui – nes norisi tiek daug paklausti, Editai irgi – nes tik grįžo, po dviejų mėnesių, praleistų palapinėse, tiesiai į civilizacijos sūkurį. Alpinistė netekusi šiek tiek kilogramų, tačiau atrodanti daug geriau nei daugelis kitų po sekinančio kopimo į aukščiausią pasaulio viršukalnę.
Everesto išbandymai
Kol prisėdome kiemelyje pirmiems šventiniams tostams, prie mūsų prisijungė ir geriausia Editos draugė bei bendražygė ant Everesto kalno – Margaret Watroba. 63 metų lenkų kilmės australė taip pat pasiekė viršūnę ir tai padarė jau antrą kartą, o į Everestą iš viso kopė jau keturis kartus.
Editos pasveikinti priėjo ir bendražygis Nelsonas Dellis, pasaulio atminties čempionas, dvimetrinis milžinas iš Majamio. Pats vaikinas apsisuko namų link jau po antrosios keteros stovyklos ir tai buvo antras kartas, kai jam nepavyko pasiekti viršūnės. „Kažkuriuo momentu aštuonių kilometrų aukštyje dėl šalčio pradėjau nejausti rankų pirštų, nenorėjau rizikuoti netekti galūnių“, – prasitarė Nelsonas.
 |
| M.Vadišio nuotr./Nelsonas atidžiai klauso istorijų ir kaupia patirtį ateinantiems žygiams |
Tos pačios problemos iškilo ir daugeliui kitų Editos bendražygių – stingdantis šaltis visiems kirto per galūnes. Vienas stipresnių komandos narių, nuolat Bazinėje stovykloje vaikščiojęs su marškinėliais, 7 km aukštyje tiesiog pradėjo tirtėti iš šalčio ir su šilčiausiu kostiumu. Kai kam dar žemesnėse stovyklose pasireiškė stipri aukščio liga, kraujavo panagės, skaudėjo galvą, pykino ir t.t.
Treti neištvėrė psichologiškai. Paskutines dvi paras prieš viršūnės šturmą, laukdami geresnių orų, alpinistai tiesiog gulėjo su deguonies kaukėmis ant veidų palapinėse ir nieko nedarė. Tokį laukimą ištvėrė ne visi – vienas „Altitude Junkies“ komandos narys viską metė ir iškeliavo žemyn.
Editos žygis
Tada visi sužiūrame į Editą. Tai kaip gi jai pavyko?
 |
| M.Vadišio nuotr./Sveikinimai Editai Nichols tiesiai iš Vlado Vitkausko rankų |
„Tai buvo kelis kartus sunkiau, nei galėjau įsivaizduoti prieš kopdama. Ir laukimas prie Everesto kalno, iš tiesų, yra vienas sunkiausių dalykų. Du mėnesiai dykroje bazinėje stovykloje ir aukštesnėse stovyklose bei tik kelios dienos tikro kopimo“, – sunkiausią momentą ekspedicijoje įvardijo Edita.
„99,9 proc. sėkmės yra čia“, – baksnodama pirštu į smilkinį pridūrė Margaret.
Tačiau kai prakalbome apie Editos patirtus fizinius sunkumus, toks įspūdis, kad ji jų tiesiog nepatyrė. Galūnės iki pat Everesto viršūnės nešalo, jėgų buvo nemažai, aklimatizacija lietuvei praėjo sklandžiai net be didesnių galvos skausmų, o užlipusi su savo šerpu ant pačios viršūnės moteris 60 km/val. vėjyje ir minus 50–60 laipsnių šaltyje išbuvo apie 15 minučių.
„Visaip bandžiau gražiai išskleisti Lietuvos vėliavą, tačiau vėjas ją tiesiog plėšė iš sugrubusių rankų, tad nieko kito neliko, kaip tik kelti virš galvos“ – apie savo nuotraukų fotosesiją viršūnėje pasakojo Edita.
 |
| E.Nichols nuotr./Lietuvos vėliava dar kartą išskleista ant pasaulio stogo |
Apie kaukės nuėmimą taip pat negalėjo būti nė kalbos. Tokiomis oro sąlygomis, kai siaučia stiprus vėjas kartu su stingdančiu šalčiu, bet koks nuogos odos atidengtas plotas tuoj pat apmiršta, „nudega“.
Trečiasis ant viršūnės užkopęs komandos narys danas Ole Mose Nielsenas net nepasidarė savo nuotraukos viršūnėje. „Nenorėjau prašyti šerpo nusiimti pirštinių, nes tikrai būtų nušalęs pirštus. Tad pasifilmavau truputį ir tiek“, – pasakojo ištvermingas danas neseniai per septynias dienas septyniuose žemynuose nubėgęs septynis maratonus. „Išlipu iš lėktuvo ir iki kito skrydžio bėgu distanciją. Tada grįžtu tiesiai į lėktuvą ir skrendu toliau“, – kaip jam tai pavyko, paaiškino Ole.
 |
| M.Vadišio nuotr./Trys grupės nariai pasiekę Everesto viršūnę. Danas Ole, australė Margaret ir lietuvė Edita pasirašinėja ant Lietuvos vėliavos. |
Visi trys sėkmingai įkopę į viršūnę komandos nariai, Margaret, Edita ir Ole, lietuvės vėliavoje užrašė naują įrašą – Everestas 2013.
V.Vitkausko istorija
Visgi labiausiai alpinistai sukluso, kai lietuvių alpinistas Vladas Vitkauskas trumpai užsiminė apie savo kopimą į aukščiausią pasaulio kalną 1993 metais. „Jūs esate pasaulinė alpinizmo legenda. Taip kaip jūs kopėte, tai buvo iš tiesų neįtikėtina“, – pagyrimų lietuviui negailėjo Margaret.
 |
| M.Vadišio nuotr./Įspūdžiai nuo Everesto |
Kitiems žygio dalyviams patiko faktas, kad į Everestą kopti V.Vitkauskas atkeliavo su 500 dolerių kišenėje. Žinant, kad dabar sumokėję ir 50 tūkst. dolerių kartais žmonės vis tiek nepasiekia savo tikslo, lietuvio žygis atrodo neįmanomas ir neįtikėtinas.
Visgi pats V.Vitkauskas negailėjo pagyrimų ir tiems, kurie apsisuko atgal į bazinę stovyklą. „Su tokiais žmonėmis galima eiti į kalnus, nes visada žinosi, kad jie be reikalo nerizikuos“, – tarė lietuvių alpinistas.
Po žygio
„O kas čia?“ – nustėrusi paklausė Edita, rodydama išmaniajame telefone į straipsnio nuorodą, kurioje Estijos prezidentas užsimena apie pirmąją lietuvę, įkopusią į Everestą. Aš tik šypteliu. Sunkus Editos žygis baigtas, dabar prasidės istorija.
 |
| M.Vadišio nuotr./Dovanos ir palinkėjimai Editai iš ES ambasadoriaus Nepale Alexandero Spachio rankų |
„Linkiu tokių pačių gražių ir aukštų viršūnių ir gyvenime“, – Editai palinkėjo Vladas Vitkauskas per oficialią vakarienę kartu su ES ambasadoriumi Nepale ir garbingais Nepalo atstovai, priėmusiais Lietuvos delegaciją Katmandu.
Editos elektroninis paštas pildosi naujais klausimais iš Lietuvos. Edita pasiruošusi viską papasakoti, tik kol kas ji kartu su Margaret užsisakė SPA procedūras ir gerą masažą Nepalo sostinėje. Du mėnesiai išbandymų baigėsi – o sveikatingumo procedūros malonesnės nei kada nors anksčiau. Laikas pasimėgauti.
