Ilgiausias pasaulyje namas
Šįkart norėtųsi plačiau papasakoti apie Proros vietovę, kuri betarpiškai susijusi su Vokietijos nacionalsocialistais ir jų planais čia įkurti patį didžiausią kurortą prie Baltijos jūros. Siaurame smėlingame Riugeno salos pakrantės ruože, skalaujamame jūros bangų, 1936 metais nacistai pradėjo statyti patį ilgiausią statinį pasaulyje, turėjusį virsti patogia poilsiaviete 20-čiai tūkstančių Vokietijos gyventojų. Pastatas per neilgą laiką iškilo už 150 metrų nuo jūros kranto ir nusidriekė net keturis su puse kilometro (!). Visi šio šešiaaukščio namo kambarių langai žvelgė į jūrą, žadėdami būsimiems poilsiautojams galimybę grožėtis nepakartojamais vaizdais. Deja, pastato statybos planams nebuvo lemta išsipildyti...
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatai |
Savos poilsiavietės – patikimiausios
O statė šį gigantiško ilgio šešiaaukštį nacistinė organizacija „Kraft durch Freude“ (KdF), išvertus iš vokiečių kalbos jos pavadinimas reikštų „Jėga per džiaugsmą“. Įkurta ji buvo 1933 metais, praėjus vos keletui mėnesių po to, kai valdžią Vokietijoje užėmė Hitleris. KdF pakeitė Veimaro Respublikos laikų nepriklausomas profsąjungas, taigi nacionalsocialistų pavedimu turėjo rūpintis ir vokiečių poilsiu.
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatai |
Iš pradžių KdF organizuodavo Vokietijos gyventojams turistinius kruizus išsinuomotuose laivuose ir poilsį tradiciniuose kurortuose. Poilsiautojai dažnai vykdavo į Italiją bei Austriją – naciams lojalias valstybes. Turistiniai maršrutai laivais nusidriekdavo ir link Skandinavijos krantų, užsukdami į fiordus, tačiau į krantą keleiviams nebūdavo leidžiama išlipti: naciai labai taupė valiutą.
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatai |
Prieškariniais laikais vokiečių kelionės garsėjo pigumu, nes jų sąlygos buvo tiesiog spartietiškos. Pačių vokiečių turistų skaičius trissyk viršijo visus planinius lainerių ir viešbučių pajėgumus. KdF virto pačia stambiausia turistinį poilsį organizuojančia struktūra Europoje. Tik ne visi tuo buvo patenkinti. „Plačiosios masės“ perpildė visus to meto kurortus, ir dėl „poilsiaujančių proletarų“ antplūdžio nepasitenkinimą pradėjo reikšti turtingi klientai, prašmatnių viešbučių ir privačių turistinių firmų savininkai.
Štai tada KdF ir nusprendė – laikas turėti savas poilsiavietes. Tokias, kuriose (ne paslaptis) nacių vadams būtų patogiau „ideologiškai kontroliuoti“ poilsiautojus. Esant reikalui, juos pasekti, sužinoti visuomenėje tvyrančias nuotaikas. Nieko juk nereiškia „savame“ kambaryje įtaisyti ir kokią „blakelę“. Planuose buvo sumanyta pastatyti penkias savas jūrines sanatorijas. Pradėta nuo Proros.
„Proros kolosas“
Būtent tokį pavadinimą gavo aštuoniablokis statinys, išsidėstęs išilgai kranto. Nuo pirmojo iki paskutiniojo bloko, kaip jau minėjome, – ketveri su puse kilometro. Kurortas turėjo veikti šiltuoju metų laiku. Planuota kasdien sulaukti po 3000 atvykstančiųjų. Netgi kelialapio kaina KdF nariui buvo apskaičiuota – 20 reichsmarkių...
Įdomu tai, kad šio nacistinio kurorto projektą prieškariu buvo gerai įvertinę pasaulio architektai. 1937 metais jis apdovanotas Paryžiuje vykusios pasaulinės parodos premija. Teko skaityti, jog kai kurias idėjas Proros poilsiavietės įrengėjai buvo perėmę iš garsiausių to laikmečio užsienio architektų – Le Korbiuzje ir Ericho Mendelsono.
Sumanių architektūrinių sprendimų dėka poilsiautojams neturėjo susidaryti milžiniško žmonių skruzdėlyno pojūtis. Ketverius su puse kilometro besidriekiantis statinys atkartoja lengvą pakrantės linkį. Šis linkis siekia apie porą laipsnių kiekvienam puskilometriui, ir būtent jo dėka „Proros koloso“ negalima aprėpti vienu žvilgsniu ir suvokti jo realaus masto. Linkis sukuria įspūdį, kad „nesibaigiantis“ pastatas yra ribotas erdvėje.
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatai |
Statybai vadovavo architektas Klemensas Klocas iš Kelno miesto. Visi korpusai dygo vienu metu, sparčiai, nors statybinių medžiagų ir trūko. Kai kurie namai buvo statomi dalinai iš betono, dalinai iš plytų, statyboje triūsė per 2000 žmonių.
Čia buvo daug kas numatyta: ir salės susibūrimams, ir erdvios valgyklos, ir žaidimų kambariai. Lauke turėjo būti išgrįstos aikštės su takeliais, pastatyti baseinai, kino teatrai, muzikos paviljonai... Patys kambariai planuoti dviviečiai ir triviečiai. Visą kompleksą žadėjo valdyti jungtinis dispečerinis pultas. Kiekviename iš dviejų komplekso sparnų buvo suplanuoti ilgi koridoriai pasivaikščiojimams prastu oru. Aišku, neužmiršta vietų ir kavinėms, kirpykloms, prekybos taškams.
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatų vidus |
Poilsiui statytas – karinėms reikmėms pritaikytas
Deja, šio „sveikatos fabriko“ panaudoti pagal paskirtį nepradėta. Kilo Antrasis pasaulinis karas, ir ne poilsis vokiečiams ėmė rūpėti, o savos gyvybės išsaugojimas. Karui einant į pabaigą, statinyje nuo sąjungininkų lėktuvų antskrydžių čia slėpdavosi vietos gyventojai, o pokariu name buvo įrengtas lageris Hamburgo bei kitų sugriautų Vokietijos miestų gyventojams. Čia rasdavo prieglobstį ir daugelis pabėgėlių iš Rytų Prūsijos.
Vokietijai karą pralaimėjus ir Riugeno salai atsidūrus sovietinės armijos kontroliuojamoje zonoje, „Proros kolose“ nuo 1948-ųjų iki 1953-iųjų įsikūrė rusų kareivinės. Pietinė pastato dalis tuo laikmečiu buvo susprogdinta ir sugriauta. Dar po trejų metų visas šis kompleksas perėjo VDR nacionalinės liaudies armijos žinion ir jame buvo įkurdinta iki 10 tūkstančių vokiečių kareivių. Čia taip pat mokėsi kariškiai iš socialistinei sistemai palankių besivystančių šalių – Angolos ir Mozambiko. Socializmo laikotarpiu šis statinys (o kartu ir septynerių kilometrų ilgio Riugeno pakrantės ruožas) buvo įslaptintas. Jo neaptiksi VDR leistuose žemėlapiuose. Užtat Pentagono žemėlapiuose Proras buvo pavaizduotas detaliai: su visais pastatais, keliais ir poligonais. Mat amerikiečių kariškiai naudojo Trečiojo reicho laikų archyvinius planus ir nuotraukas iš palydovų...
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatų vidus |
Prore taip pat veikė VDR nacionalinės liaudies armijos technikos mokykla ir Valterio Albrechto vardo karinė sanatorija su vaikų stovykla.
Pastatas žada atgimti naujam gyvenimui
Praėjus šitiek dešimtmečių po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, „Proro kolosas“ pamažu pradedamas atstatyti. Aišku, toks investuotojas, kuris galėtų skirti pinigų viso šio milžiniško statinio atkūrimui, vargu ar kada atsiras, tačiau atskirų pastato dalių pritaikymui šiuolaikinėms reikmėms finansuotojų jau yra.
Prieš porą metų už ES lėšas buvo atrestauruotas vienas iš „koloso“ korpusų ir jame įkurtas jaunimo hostelis. Apie šimtas kambarių su daugiau kaip 400 vietų jau priima lankytojus. Turistų skaičius, beje, šiose vietose kasmet didėja – juos vilioja geras paplūdimys ir švari jūra.
 |
| D.Kurmilavičiūtės nuotr./Proros pastatų vidus |
Viename iš korpusų veikia muziejus. Jame eksponuojamuose istoriniuose dokumentuose atsispindi organizacijos „Jėga per džiaugsmą“ veikla, pasakojama apie pačių didžiausių pasaulyje poilsio namų proletariatui statybą, nacizmo laikų spauda vaizduoja sovietinius karo belaisvius, tarp jų – ir J. Stalino sūnų. Kokia bebūtų buvusi praeitis, ji rodoma. Kadangi Riugeno sala – buvusios VDE teritorija, vokiečių gyvenimui socialistinėje santvarkoje taip pat skiriama daug dėmesio.
Rytų Vokietija gamino neblogus motorolerius, siuvimo mašinas, fotoaparatus ir kitą techniką, kurios pavyzdžiai išrikiuoti muziejaus ekspozicijoje. To laikmečio buitis, VDR armijos gyvenimas, laimėjimai, užkariaujant kosmosą ir kitas sritis – viskas surado vietą didelėse muziejaus patalpose.
Tačiau mums, aišku, labiausiai knietėjo žvilgtelėti į šių dienų reikmėms dar nepritaikytų korpusų vidų. Kiek bežingsniavome išilgai jų – įėjimai ir išėjimai buvo uždaryti. Kai jau galutinai nustojome vilties patekti vidun, netikėtai išvydome vieną prasivėrusį apatinio aukšto langą. Stumtelėjome – ir jis atsivėrė. Persiritę per palangę, išvydome didesnes ir mažesnes patalpėles, turėjusiais virsti jaukiais kambariais. Nustebino koridorių ilgis – jie atrodė tiesiog nesibaigiančiais...
