Kelionę, žinoma, geriausia pradėti ryte. Pirma, važiuoti maloniai vėsu, antra, tai užtikrina, kad viską spėsiu, net jei ir labai neskubėsiu.
Prieš tai laukia daiktų susidėjimas. Reiktų pasiimti maisto, būtinai vandens. Idealu – atsarginė padangos kamera ir pompa. Nuo nesėkmių neapsaugotas niekas. Bet kokiu atveju apsirūpinus viskuo – jautiesi užtikrintas ir ramus.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Takas |
Būtų pravertusi ir kuprinė, turinti specialius dirželius, svorį perkeliančius ant klubų. Tačiau jei tokios prabangos neturite, nėra taip blogai – į priekį minti sunkiau, pavargsta nugara, atgal jau lengviau, nes atkrenta didžioji dalis maisto ir vandens. O jei turite krepšius pakabinamus ant bagažinės, tai keliausite iš viso kaip ponas... Na, ir apsiaustas nuo lietaus – kainuoja porą litų, sveria nedaug, bet lietui užklupus kelionę tęsti gerokai maloniau.
Kelionės pradžia – Meilės alėja, esanti į Pietus nuo Palangos tilto. Kelio ženklas, kuriame pavaizduotas dviratis ir skaičiukas 10, bus ištikimas kelionės palydovas, kuriuo reikės vadovautis visos kelionės metu.
Privažiavus Naglio alėją tęsiu savo žygį ja. Aplinkui gražūs pušynai. Sportuojantys, prie medžių besilankstantys žmonės yra dar viena priežastis, kodėl važiuoti ryte gera. Beveik meditacinė, kinų mankštas primenanti atmosfera sukuria džiaugsmo, ramybės bangą.
Netrukus privažiuoju skulptūrą, bylojančią, kad tai yra Naglio kalnas.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Naglis |
Žvilgteliu, ilgai neužsibūnu, traukiu toliau. Tiesa, kai domėjausi maršrutu, Naglio kalnas vaizduotėje sukūrė kalno vaizdinį, bet jokio kalno čia nėra ir sunkiai prakaituoti minant į jį taip ir netenka. Apskritai dviračių tako danga gera, skrieti juo vienas malonumas.
Maždaug už septynių kilometrų, privažiuoju įvažiavimą į Ošupio taką. [foto: Osupis.jpg] Šioje atkarpoje galima rinktis iš dviejų variantų – važiavimo toliau ir pasukimo į dešinę, prie jūros. Jūrą šioje vietoje tikrai galima rekomenduoti – paplūdimys labai gražus, žmonių nedaug, į ją šioje atkarpoje įteka Rąžės upelis. Dviračiu privažiuoti arti jūros taip pat nėra sunku, netoliese įsikūręs gelbėjimo punktas. Nusiplovus prakaitą, tolyn. Ošupio take žmonių mažiau, kartais važiuoji visiškai vienas. Kelyje pravažiuoji kelis namus: gyvenamuosius, statomus, apleistus.
Pro ausis švilpiant gaiviam vėjui, 12 kilometrų pralekia beveik nepastebimai, net nepajunti, kaip pasieki Šventają. Joje pasitinka skiriamasis ženklas: iš apačios skraidančią lėkštę ar šiuolaikinio meno kūrinį primenantis vandens bokštas.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Bokštas |
Jei jau teko būti Šventojoje, greičiausiai žymiausi lankytini objektai: Žvejo dukros, Švyturys, Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, bažnyčia, beždžionių tiltas nebebus naujiena. Bet kokiu atveju, juos prisiminti verta. Kelią iki jų, net jei ir nežinosite tikslios jų vietos, beveik garantuotai nurodys pirmi praeiviai.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Žvejo dukros |
Jūros gatvėje, į kurią įsukote iš Ošupio tako, stovi 62 metrų aukščio bažnyčia, kuri, giedrą dieną matoma net nuo Palangos tilto. Apskritai ši bažnyčia tikrai verta aplankymo– ji yra išskirtinis pastatas šventyklų tarpe tiek architektūra, tiek vidiniu apipavidalinimu. Stebina įdomus, modernus paveikslų, piešinių virš altoriaus stilius. Žmonės kviečiami uždegti žvakutę ir taip simboliškai išreikšti savo maldingumą.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Bažnyčia |
Už beždžionių tilto laukia greičiausiai neaplankytas, nors ir mėgstate leisti atostogas Šventojoje, pasaulis. Netoliese beždžionių tilto įsikūręs Žemaičių alkas.
Žemaičių alkas – Šventojoje atstatyta pagoniška šventavietė su paleoastronomine observatorija. Stovintys stulpai atitinka pagonių Dievus: Perkūną, Žemyną, Aušrinę, Austėją, Ondenį, Patulą, Patrimpą, Velnią, Ledą bei dangaus kūnus saulę ir mėnulį. Saulei leidžiantis į jūrą, stulpų pagalba, galima fiksuoti pagoniškas šventes. Panašų paaiškinimą radau už beždžionių tilto esančiame stende, kuriame skelbiama dviračių tako Lietuva– Latvija iniciatyva, ir kviečiama pavyti pajūrio vėją.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Stendas |
Visgi Žemaičių alko vieta stende buvo nurodyta labai abstrakčiai. Nei vienas praeivis, sutiktas už poros šimtų metrų nuo Žemaičių Alko, nežinojo nei kas jis toks, nei kur yra. Tad vienas svarbiausių patarimų – norimus objektus susižymėti, kad nebūtų problematiška juos rasti. Tam tikra improvizacija, naujų vietų ieškojimas irgi gerai, bet žemėlapis ar bent knygelė, kurioje tiksliai surašyti orientyrai, tikro keliautojo kuprinėje – reikalingas atributas.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Žemaičių alkas |
Vieta rami, tyli. Pro šalį kartas nuo karto pralekia vienas kitas dviratininkas. Jokių aprašymų ir paaiškinimų čia nėra. Kai kur įskaitai medyje įrėžtą pagonių dievo vardą, kai kur ne. Pasivaikštai, apžiūri, pasėdi ant žolės.
Tolimesnis taškas – „Pažintis takas dideliems ir mažiems“. Norint jį pasiekti, reikia važiuoti tolyn, į pietus, nuo Žemaičių alko dviračių taku ir įvažiavus į Jonpaparčio gatvę sukti į ją. Šalia ir užrašas „Kuršių takas“, tačiau juo susigundyti nederėtų. O gal tai būtų visai šauni improvizacija? Visgi, aš lekiu Jonpaparčio gatve. Laukia maždaug trijų kilometrų kelias iki plento Liepoja – Palanga.
Dabar važiuojame tik tiesia. Privažiavus plentą sukate link bažnyčios, o už jos keliukas, vedantis į pažintinį taką. Privažiuojate užrašą „Miškas visiems“, keliaujate toliau. Čia įrengtos poilsiavietes, karstyklės, pažintiniai takai.
Šventosios girininko R.Kviklio įrengtas pažintinis takas kviečia į 4 maršrutus: „Ežiuko takelis“, „Ežio takas“, „Miško takas“ ir „Laumių vingis“. Čia randami labirintai, mįslės, juokeliai, lengvos, linksmos atrakcijos. Keliauti smagu – vis surandi ką nors įdomaus, netikėto. Pailsėti galima prie tvenkinuko.
 |
| R.Staniulytės nuotr. /Ežio takas |
Dienos tikslai įvykdyti. Patraukiu atgalios. Dabar galima nueiti į kopas, pasiilsėti, pasideginti. Tam renkuosi atkarpą Šventosios pradžioje – mažiau žmonių, mažiau kelio atgal. Begrįžtant dar kartą užsuku į Ošupį – vieta labai maloni, kodėl gi į jį iš Palangos neatmynus dažniau – pagalvoju keliaudama atgal.
Kelionė pasižymėjo ramybe, tam tikru sakralumu (prie to, žinoma, prisidėjo ir dvi šventyklos). Galbūt ji būtų buvusi visai kitokia, jei būčiau važiavusi ne viena? Visai, kas kita, kai esi su kažkuo, bendrauji, daliniesi įspūdžiais, tačiau šįkart tokios galimybės neturėjau. Tad jei netyčia pasitaikytų galimybė važiuoti vienam: pabandykite. Verta.
