Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
Kodėl nusprendėme važiuoti taip toli nuo Vilniaus? Šios vasaros orai tokie, kad planuojant savaitgalį prie ežero reikėjo turėti planą „B“ tam atvejui, jei vietoj prognozuoto saulėto oro staiga pradėtų lyti.
Žinoma, viena iš alternatyvų tokiam atvejui – sėdėti kur po pastoge ir skaityti knygą. Bet jei jau taip pradėsi leisti vasaros dienas, tai ką tada reikės daryti lapkritį? Žodžiu, kadangi buvo abejonių dėl oro, sugalvojome savaitgalio variantą – važiuoti į Zarasus ir pakeliauti po jų apylinkes.
Ką ten veikti – su šiuo klausimu užsukome ir į Turizmo informacijos centrą, kuriame iš malonaus darbuotojo gavome ne tik bukletų su žemėlapiais, bet ir vertingų patarimų bei rekomendacijų.
Pirma diena: nuo malūno iki apžvalgos rato
Pirma stotelė buvo labai aiški, ir ją rekomendavo ne kas kitas, o alkis. Dėl jo kelionę po Zarasų apylinkes pradėjome 5 km atstumu nuo miesto esančiame Šlyninkos vandens malūne.
Malūnas dirba (taip, jis naudojamas pagal paskirtį iki šiol) jau beveik 300 metų. Šalia jo veikia restoranas, kuriame užsisakėme ypatingų, tik čia kepamų razavų miltų blynų – jie paprasti ir sotūs, su traškesne plutele, patiekiami su grietine. Kol laukėme blynų, dar pasivaikščiojau aplinkui, užėjau į patį malūną, apžiūrėjau įrenginius – jie čia ne dekoracijos, o veikiantys darbo įrankiai.
Restorane yra parduotuvėlė, kurioje galima nusipirkti vietoje kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, čia sumaltų įvairių miltų. Beje, valgyti užsukome labai tinkamu laiku ne tik dėl alkio – kol ragavome vietos patiekalus, nulijo lengvas lietus, kuris mums po pastoge buvo visai nebaisus.
Kitas mūsų aplankytas objektas – Antazavės dvaras. Dabartinius mūrinius klasicistinius rūmus (pagal Antano Naglovskio projektą) XVIII amžiaus pabaigoje pastatė Liudvikas ir Kunigunda Pliateriai, garsiosios Emilijos Pliaterytės seneliai (rūmuose yra jai skirta salė).
Vėliau dvarą valdė Ledochovskiai, Ropai. Paskutinis savininkas Mikalojus Voinarovskis su žmona 1941 metais buvo ištremti į Sibirą. Sovietmečiu dvare veikė vaikų namai. 2012–2022 metais rūmai buvo renovuoti, pastatas pritaikytas kultūrinei veiklai (parodoms, koncertams), veikia Amatų centras.
Rūmuose nustebino du dalykai: įdomios parodos, kokių nesitikėjau nuošaliame dvare, ir itin malonus personalas. Sulaukėme ir ekskursijos, ir netgi koncerto (na, tiksliau jo repeticijos).
Mane nuoširdumu užbūrė Eglės Skardžiūtės keramikos darbų paroda „Šypsotis akimis“. Mielų, šelmiškų močiučių skulptūros – šilti, su humoru ir prisiminimų skoniais sukurti darbai. Atgyja ir atmintis apie savo močiutes, ir optimizmas, kad senatvė gali būti ir tokia, anot autorės, „sparnuota gerumu, išmintimi, polėkiu“.
Išėję iš dvaro traukiame Turizmo informacijos centre gautą lankstinuką ir žvalgomės, kur keliauti toliau. Ką gi, pakeliui – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero.
Kai atvažiavome, prie liepto meldėsi maldininkai.
Čia įrengta lentelė pasakoja šios vietos istoriją. 1968 m. birželio 30 d. vakarą du jaunuoliai pamatė prie Ilgio ežero šviesą, o privažiavę arčiau išvydo nepaprasto grožio merginą baltais drabužiais. Dabar į ežerą įbridusios net kelios Švč. Mergelės Marijos statulos, šalia ant kalnelio iškilusi koplyčia. Kai atvažiavome, prie liepto meldėsi maldininkai, bet netrukus žmonės išsiskirstė ir visa apgaubė tokia keistai rami tyla...
Kitas punktas mūsų ekspromtu sudarytame kelionės plane – Stelmužės ąžuolas. Seniausias ąžuolas Lietuvoje, o gal net ir visoje Europoje. Manoma, kad jo amžius – 1500, o gal net 2000 metų. Informacinis stendas priverčia susimąstyti – kiek tas ąžuolas visko matė.
Manoma, kad jo amžius – 1500, o gal net 2000 metų.
Tikėtina, prie jo užklysdavo Lietuvos kunigaikščiai, pražygiavo kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, žengė kaizerio ir Hitlerio kariuomenės, o dabar ramybę drumsčia dronai ir smalsūs turistai, bandantys aprėpti savo mobiliaisiais visą medžio mastelį.
Šalia senojo ąžuolo – taip pat senutėlė Viešpaties Kryžiaus bažnyčia, minima jau 1596 metais. Vėlgi iš informacinio stendo sužinome, kad ši klasicistinio stiliaus bažnyčia pastatyta Latvijos drožybos meistrų, panašu, naudojant tik kirvį ir kaltą, o metalinių vinių prireikė tik durims sutvirtinti.
Kiek toliau už bažnyčios išvystame Stelmužės dvaro liudininkus: keturkampį bokštą, arklidžių liekanas ir kumetyną.
Prie automobilių stovėjimo aikštelės – kioskelis, kurio visas meniu sukasi aplink giles. Ragaujame gilių kavos, perkame sausainių ir pyrago, maloniai pabendraujame su pardavėja – šių gardumynų gamintoja. Atrodo, jau vėl praalkome, pats laikas grįžti į Zarasus.
Po vakarienės dar išeiname į miestą. Jame ganėtinai tuščia, tad patraukiame, kur matyti kažkoks judesys. Pataikėme labai gerai – „Prasmių galerijoje“ tik ką atidaryta jaunosios kartos menininkės Andrėjos Maiburovaitės paroda „Iš žemės“.
Ir vėl sulaukiame asmeninės ekskursijos, pasikalbame su paveikslų autore. Ar mums taip sekasi, ar tikrai visi žmonės šiame krašte tokie malonūs ir draugiški?
„Čia daugelis žmonių suvažiavę iš kitų miestų, atvykę dirba tai, ką nori, kas jiems patinka. O kai patys daro tai, ką mėgsta, ir kitus svetingai sutinka, mielai apie savo darbus pasakoja“, – aiškina mums galerijos įkūrėja Gerda Šeirė, su kuria įsitraukiame į ilgą pokalbį.
Vasarą saulė leidžiasi vėlai, tad išėję iš galerijos nusprendėme pasivaikščioti apžvalgos ratu virš Zaraso ežero. Nuo 17 m aukščio tako atsiveria įspūdinga ežero panorama, kuri per saulėlydį atrodo dar įstabiau.
Antra diena: žygis, muziejai ir sala
Daug pasivaikščiojimų laukia ir antrą mūsų mini kelionės dieną. Rytą pradėjome žygiu Laukesos (Nikajaus) upės pakrantės taku. Pradžia – visiškai šalia mūsų laikinų namų Zarasuose, tad išėjome anksti ryte. Maršrutas aiškus, su laiptais, tilteliais, gražiais nusileidimais prie vandens.
Pro medžių šakas prasiskverbę saulės spinduliai kuria vandenyje paveikslus, savo grožiu nenusileidžiančius vakar matytiems paveikslams, o juos įrėmina ryški pakrančių žaluma. Džiaugsmas ne tik akims, bet ir uoslei, ausims – sodrios gamtos spalvos, gaivus vandens kvapas, paukščių čiulbėjimas.
Po gamtos – trumpas pusryčių atokvėpis ir dar šiek tiek kultūros: užsukome į Zarasų kraštiečių muziejų, įsikūrusį viename seniausių mūrinių pastatų Zarasuose (pastatytame 1855 m.).
Pirmame aukšte eksponuojami garsių Zarasų krašto žydų kūrybos darbai: tarpukario fotografo, Nepriklausomybės kovų dalyvio Moisiejaus Botviniko fotografijos, dailininko ir pedagogo Yjegudos Peno (tapytojo Marko Šagalo pirmojo mokytojo) tapybos darbų reprodukcijos, žymaus JAV karikatūristo Al Jaffe iliustracijų „Vaikystės nuotykiai Zarasuose“ paroda. Antrame pastato aukšte įkurta Zarasų krašto garbės piliečių menininkų Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija.
Po pietų nusprendėme – viskas, dabar jau – laisvas laikas mieste. Tiksliau – prie ežero, tad patraukėme į Zaraso ežero salą.
Zaraso saloje – net keli paplūdimiai, pasivaikščiojimo takai, suoleliai, vietos piknikams. Labai įdomi vieta (ar statinys?) – Kupolė. Net sunku apibūdinti, kas tai.
Maudynėms pasirinkome ne patį pagrindinį, o nuošalesnį paplūdimį su sūpynėmis vandenyje. Tiems, kam labiau prie širdies aktyvesnis poilsis, žinoma, liks pirmame paplūdimyje, su vandenlenčių parku, kavine ir kita privaloma paplūdimių infrastruktūra.
Savaitgalis praėjo puikiai, iš tiesų, po jo toks jausmas – tarsi sugrįžus po neilgų atostogų. Apsilankytume čia dažniau, tik atstumas nuo Vilniaus – ne toks ir mažas.
O lankytojų (beje, pasirodė, kad nemaža jų dalis – kaimynai latviai) mieste net vasarą negausu. Priežastis turbūt paprasta – atstumas iki didesnių miestų ilgokas, o vasarą besilankantys tuose kraštuose nusėda kaimo sodybose, prie ežerų ir į miestą, matyt, išsiruošia (jei apskritai išsiruošia) tik prastu oru.
O veikti Zarasuose ir jų apylinkėse, pasirodo, tikrai yra ką. Bent jau vasarą. Kas buvo labiausiai netikėta? Galerijų / parodų gausa ir labai malonūs žmonės.
Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje
