Kai vandens lygis nukrenta daugiau nei 10 metrų, galima išvysti seną bažnyčią ir miesto griuvėsius – po vandeniu išliko pastatai, mikroautobusai, autobusas, virtuvės, malkinės krosnys ir net visas tiltas.
Nardymo instruktorius Roberto Obvioslo, kuris šią vietą tyrinėja jau dešimtmetį, portalui G1 sakė: „Mes radome visą gatvę. Nuo tada pradėjome viską žymėti žemėlapyje. Pažymėjome taškus, bet jų iškart netyrėme.“
Jis pasakojo, kad užliejimas visada kėlė jam smalsumą sužinoti, kas nutiko, ir kalbėjo apie savo atradimus po vandeniu.
„Kai kurie namai vis dar išlikę. Nugriuvo tik dalis stogo, bet visa kita aiškiai atpažįstama. Ilgai ieškojome šio tilto ir negalėjome jo rasti. Kai leidomės ieškoti automobilio, radome jį visiškai nepažeistą – tokį, koks buvo“, – pasakojo R.Obvioslo.
Miestas yra maždaug 80 metrų gylyje, kur beveik nėra saulės šviesos ir matomumas labai ribotas, todėl narai turi naudoti galingus prožektorius. Komanda vietą dokumentuoja tik fotografuodama ir viską palieka taip, kaip randa.
Kai 1963 metais miestelis buvo užlietas, gyventojai turėjo skubiai palikti savo namus. 86 metų buvęs gyventojas Abrão Alvesas Andrade sakė, kad chaosas jam iki šiol ryškiai įsirėžęs atmintyje.
Kai 1963 metais miestelis buvo užlietas, gyventojai turėjo skubiai palikti savo namus.
Jis prisiminė: „Tėvas man pasakė: „Sėsk ant arklio ir joki į Barra Velha pranešti žmonėms, kad vanduo jau čia. Bet žmonės manimi netikėjo – sakė, kad esu kvailys ir nieko nesuprantu.“
Tėvas José Ronaldo Rocha, kuriam tuo metu buvo vos 12 metų, pasakojo: „Kai vanduo kilo, žmonės buvo evakuojami iš namų. Jie apsistojo mokyklos komplekse, kuris buvo aukščiau.“
Jis taip pat teigė, kad traktoriai su plieniniais lynais griovė kai kuriuos namus, o situaciją apibūdino kaip „labai desperatišką“, nes buvo prarasta daug derliaus.
77 metų gyventojas José Daltonas Barbosa sakė: „Kai prasidėjo kalbos, kad viską uždarys ir užlies, mes manėme, kad tai kaip Nojaus tvanas.“
