Sekite 15min Google
Į Tunisą skrendame dėl saulės ir Viduržemio jūros, į Italiją – dėl maisto ir miestų, į Ispaniją – dėl architektūros, į Maroką – dėl visai kitokio nei Europoje pasaulio. Tačiau kartais įdomiausią kelionės dalį tiesiog praeiname, net nesusimąstydami, ką iš tiesų matome.
Ir tam visai nereikia būti istorijos ekspertu. Kartais pakanka vieno netikėto fakto ar gero pasakojimo, kad vieta, kuri prieš minutę atrodė kaip „dar vieni griuvėsiai“, staiga taptų tuo, ką iš kelionės prisiminsite ilgiausiai.
Į Tunisą – dėl jūros, o grįžti galima galvojant apie Hanibalą
Tunisas daugeliui lietuvių pirmiausia reiškia viešbutį, baseiną ir Viduržemio jūrą. Tačiau netoli dabartinės sostinės kadaise stovėjo Kartagina – miestas, tapęs viena rimčiausių Romos varžovių.
Su Kartagina susijęs ir Hanibalas, kurio žygis per Alpes su kariuomene ir drambliais tapo viena garsiausių Antikos istorijų. Roma galiausiai nugalėjo, Kartagina buvo sunaikinta, o vėliau toje pačioje vietoje iškilo jau romėnų miestas.
Todėl šiandien vaikštant po Kartaginos archeologinę teritoriją žiūrima ne į vieno miesto griuvėsius – toje pačioje vietoje liko skirtingų laikotarpių pėdsakai.
Dar didesnis netikėtumas laukia El Džeme. Nedideliame Tuniso miestelyje staiga iškyla milžiniškas romėnų amfiteatras, kuriame galėjo tilpti apie 35 tūkst. žmonių.
Jo mastas beveik prilygsta Romos Koliziejui. Ir būtent čia labai greitai dingsta įspūdis, kad Romos imperija buvo kažkas tolimo, egzistavusio daugiausia dabartinės Italijos teritorijoje.
Kelionės į Tunisą gali atrodyti visai kitaip, kai nuo viešbučio baseino bent vienai dienai pasukama į šalies praeitį.
Miestas, kuriame istorija matuojama ne metais, o civilizacijomis
Turkijos kurortai tokie populiarūs, kad kartais užgožia visą likusią šalį. O vien Stambule užtektų kelių vietų, kad atostogos pavirstų į visai kitokią kelionę.
Hagia Sophia buvo pastatyta kaip didžiulė krikščionių šventovė, vėliau tapo mečete, XX amžiuje – muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Vieno pastato istorijoje telpa milžiniški miesto ir jį valdžiusių valstybių pokyčiai.
Tačiau vienas įdomiausių Stambulo objektų slypi ne virš miesto, o po juo.
Bazilikos cisterna – didžiulė požeminė vandens saugykla, kurios skliautus laiko 336 kolonos. Tarp jų galima pamatyti ir dvi akmenines Medūzos galvas, panaudotas kaip kolonų pagrindus. Nusileidus vos kelis metrus žemyn triukšmingas šiuolaikinis Stambulas lieka kažkur virš galvos.
O nuvykus į Efesą jau galima vaikščioti viso antikinio miesto gatvėmis – pro biblioteką, teatrą ir buvusias gyvenamąsias erdves. Netoliese kadaise stovėjo ir Artemidės šventykla, laikyta vienu iš septynių Antikos pasaulio stebuklų.
Šiandien iš jos likę labai nedaug. Ir tai gal net įdomiausia: kartais garsiausi pasaulio statiniai išnyksta beveik visiškai, o mažiau žinomi išlieka tūkstančius metų.
Jordanija: garsusis Petros „Iždas“, kuris greičiausiai niekada nebuvo iždas
Jordanijos Petra daugeliui pažįstama dar prieš ten nuvykstant. Siauru uolų tarpekliu einantis žmogus staiga išvysta milžinišką rausvame smiltainyje iškaltą fasadą – garsųjį Iždą.
Tik štai iždo ten greičiausiai niekada nebuvo.
Pavadinimas siejamas su vėlesne legenda apie pastate paslėptus turtus, o pats objektas, archeologų vertinimu, buvo skirtas laidojimui. Vien šitas faktas visiškai pakeičia tai, į ką žiūri.
Tačiau dar įdomesnis Petros pasakojimas slypi ne jos fasaduose.
Nabatėjai sugebėjo sukurti didelį miestą vietovėje, kur vanduo buvo nuolatinė problema. Jie įrengė kanalus, rezervuarus, cisternas ir užtvankas, kurios leido surinkti vandenį ir kartu padėjo miestui apsisaugoti nuo staigių potvynių.
Staiga Petra tampa ne vien gražiai iškaltomis uolomis, o milžinišku inžineriniu projektu.
Visai kitokia Jordanija atsiveria Džeraše. Čia galima eiti akmenimis grįstomis gatvėmis, praeiti pro kolonadas, teatrus, šventyklas ir didžiulę ovaliąją aikštę. Kur kas lengviau įsivaizduoti ne kelis senovinius pastatus, o visą miestą su jo gyventojais, prekybininkais ir kasdieniu gyvenimu.
Planuojant kelionę į Jordaniją artimiausiu metu verta pasitikrinti naujausias oficialias kelionių rekomendacijas, nes padėtis regione gali keistis.
Ispanijoje viena šventovė priklauso dviem pasauliams
Pietų Ispanija dažniausiai vilioja saule, tapas, flamenku ir gražiais senamiesčiais. Tačiau Andalūzijoje kai kurių vietų istorijos daug įdomesnės už jų atvirukinį vaizdą.
Vienas geriausių pavyzdžių – Kordobos mečetė-katedra.
Įžengus vidun atsiveria garsioji raudonai baltų arkų ir kolonų erdvė. Tačiau pačiame didžiulio komplekso viduryje stovi krikščioniška katedros dalis.
Kordobą XIII amžiuje perėmus krikščionims, buvusi mečetė tapo katalikų šventove, o vėliau pastatas buvo papildomas naujais elementais. Todėl šiandien nereikia skaityti apie skirtingas Ispanijos epochas – galima tiesiog stovėti jų viduryje.
Visai kitokia yra Granados Alhambra. Ten svarbios ne vien dekoruotos sienos ir rūmų salės. Vanduo, fontanai, sodai, kiemai ir šviesa buvo tokia pati architektūros dalis kaip akmuo.
Būtent Pietų Ispanijoje ypač aiškiai matyti, kad viena kultūra ne visada tiesiog ištrina kitą. Kartais tai, kas atsirado prieš kelis šimtus metų, lieka matoma net tada, kai pasikeičia valdžia, religija ir pats miestas.
Marokas ir Ispanija – dvi Gibraltaro sąsiaurio pusės
Nuo pietinės Ispanijos iki Maroko – tik Gibraltaro sąsiauris. Šis atstumas šimtmečius reiškė gerokai daugiau nei artumą žemėlapyje.
Tarp Šiaurės Afrikos ir Andalūzijos judėjo žmonės, prekės, amatai ir idėjos, todėl keliaujant po abi puses nesunku pastebėti netikėtų panašumų.
Feso senoji medina ir šiandien veikia kaip miestas mieste. Siauros gatvelės, amatininkų dirbtuvės, prekyvietės, mečetės ir gyvenamieji namai sudaro labirintą, kuriame kasdienis gyvenimas tebevyksta greta turistų.
Dar vienas netikėtas Feso faktas – čia daugiau nei prieš tūkstantį metų įkurta al-Qarawiyyin mokymo institucija, veikianti iki šiol ir minima kaip seniausia nuolat veikianti aukštojo mokslo institucija pasaulyje.
Marakešo istorija kitokia. Miestas ilgą laiką buvo svarbus politinis, ekonominis ir kultūrinis centras, kurio įtaka siekė ir Andalūziją. Todėl jo sienos, vartai, sodai ir garsioji Kutubijos mečetė pasakoja daug daugiau nei šiandieninės prekyvietės.
Kelionės į Maroką tampa kur kas įdomesnės tada, kai tarp prieskonių, spalvingų durų ir riadų pradedi ieškoti ne tik gražaus kadro, bet ir atsakymo, kodėl miestas atrodo būtent taip.
Graikija, kurios architektūrą vis dar kopijuoja pasaulis
Atėnų Akropolis yra viena tų vietų, kurią, atrodo, pažįstame net joje nebuvę.
Tačiau Partenonas per savo ilgą gyvenimą buvo kur kas daugiau nei senovės graikų šventykla. Jis tapo krikščionių bažnyčia, Osmanų laikais buvo naudojamas kaip mečetė, o vienas dramatiškiausių jo istorijos momentų įvyko XVII amžiuje.
Venecijos pajėgoms apšaudant Osmanų kontroliuojamą Akropolį, sviedinys pataikė į Partenoną, kuriame buvo laikomas parakas. Įvykęs sprogimas smarkiai apgriovė pastatą.
Todėl šiandien matomas Partenonas nėra tiesiog „labai sena šventykla“. Tai pastatas, išgyvenęs religijų kaitą, karus, sprogimą ir šimtmečius trukusius bandymus jį išsaugoti.
Dar įdomiau tai, kad senovės graikų architektūra niekur nedingo.
Kolonos, frontonai ir proporcijos, kurias matome Atėnuose, po daugelio amžių vėl atsirado Europos parlamentuose, muziejuose, teismuose, universitetuose ir kituose reprezentaciniuose pastatuose.
Po kelionės į Graikiją jų galima pradėti pastebėti net savo mieste.
Italija, kurioje telpa kelios skirtingos Italijos
Roma, Sicilija ir Florencija kartais atrodo lyg trys skirtingos šalys.
Romoje senovės miesto liekanos yra tiesiog šiuolaikinio miesto dalis. Šalia jų važiuoja automobiliai, veikia kavinės, žmonės skuba į darbą. Tai, ką kitur saugotume kaip atskirą archeologinę teritoriją, Romoje dažnai tiesiog egzistuoja greta kasdienybės.
Tačiau Sicilijoje laukia dar netikėtesnis vaizdas.
Salą skirtingais laikotarpiais valdė ir veikė graikai, romėnai, Bizantija, arabų valdovai bei normanai. Viena vieta tai parodo geriau už ilgą istorijos paskaitą – Palermo Palatino koplyčia.
Iš pirmo žvilgsnio tai krikščioniška šventovė. Tačiau pažvelgus aukštyn auksinės bizantinės mozaikos dera su islamo menui būdinga dekoracija ir išskirtinėmis medinėmis lubomis. Visa tai buvo sukurta normanų valdovų aplinkoje.
Trys skirtingi pasauliai viename pastate.
Ir būtent todėl kelionės į Italiją taip sunkiai telpa į vieną formulę – pakeitus regioną gali visiškai pasikeisti ir pasakojimas.
Portugalija, kurios istoriją pakeitė vandenynas
Lisabona dažnai atpažįstama iš geltonų tramvajų, kalvų ir azulejo plytelėmis dekoruotų fasadų. Tačiau šiandieninis miesto centras didele dalimi atrodo taip dėl vienos katastrofos.
1755 metais Lisaboną sukrėtė stiprus žemės drebėjimas. Po jo kilo gaisrai, miestą pasiekė cunamio bangos, o didelė sostinės dalis buvo sunaikinta.
Atstatant miesto centrą buvo pasirinktas visai kitoks principas – tiesesnės ir platesnės gatvės, taisyklingesni kvartalai bei tuo metu pažangūs statybos sprendimai.
Šiandien vaikštant Baixa rajone žiūrima būtent į šio atstatymo rezultatą.
Kita Portugalijos istorijos pusė laukia Belém rajone. Iš Lisabonos krantų portugalų jūrininkai leidosi į ekspedicijas aplink Afriką ir toliau į Aziją. Jos pakeitė pasaulio prekybos maršrutus ir pavertė Portugaliją viena svarbiausių tuometinių jūrinių valstybių, nors kartu ši istorija neatsiejama ir nuo kolonijinės ekspansijos bei vergų prekybos.
Net garsiosios portugališkos azulejo plytelės kartais pasakoja daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ant jų galima rasti religinių scenų, istorinių įvykių, kasdienio gyvenimo vaizdų ar ištisų pasakojimų.
Todėl kitą kartą prie mėlynai baltomis plytelėmis dekoruoto fasado verta ne tik fotografuotis, bet ir pažiūrėti, kas ten iš tiesų pavaizduota.
Krokuva: miestas, kuriame slypi ir Lietuvos valdovų istorija
Norint atrasti gerą istoriją nebūtina skristi į kitą žemyną.
Krokuvos Vavelis lietuviui turi visai kitą reikšmę, kai prisimeni, kad čia glaudžiai susikerta ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos istorija.
Vavelio katedroje yra Jogailos antkapis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio, tapusio Lenkijos karaliumi ir pradėjusio Jogailaičių dinastijos epochą.
Su Vaveliu susijusi ir Žygimanto Augusto bei Barboros Radvilaitės istorija. Jų slapta santuoka sukėlė milžinišką pasipriešinimą, Barbora tapo Lenkijos karaliene, tačiau mirė jauna. Po mirties jos palaikai iš Krokuvos buvo išgabenti į Vilnių.
Tačiau už kelių gatvių prasideda jau visiškai kitokia Krokuvos istorija.
Kazimieras šimtmečius buvo svarbus žydų religinio ir kultūrinio gyvenimo centras. Todėl per gana trumpą pasivaikščiojimą Krokuvoje galima pereiti nuo Lenkijos karalių ir Jogailaičių istorijos prie vienos svarbiausių Vidurio Europos žydų bendruomenių praeities.
Ir būtent dėl to kelionė į Krokuvą gali nustebinti labiausiai tuos, kurie ją iki šiol laikė tiesiog patogiu savaitgalio miestu.
Kai žinai istoriją, matai daugiau
Visas šias vietas galima aplankyti nieko apie jas nežinant.
Galima nusifotografuoti prie Petros Iždo, pasivaikščioti po Kordobos mečetę-katedrą, apžiūrėti El Džemo amfiteatrą ar užlipti į Atėnų Akropolį.
Ir vis tiek nesuprasti, kuo jos iš tiesų ypatingos.
Bet kartais pakanka vienos geros istorijos. Petra tampa ne vien garsiu fasadu uoloje, o miestu, kurio gyventojai sugebėjo suvaldyti vandenį dykumoje. Partenonas – ne vien kolonų simboliu, o pastatu, kurį vos nesunaikino parako sprogimas. Lisabonos tiesios gatvės – ne vien gražiu miesto planu, o didžiulės katastrofos pasekme.
Būtent čia atsiskleidžia ir pažintinių kelionių vertė. Geras kelionės vadovas ne tik parodo, kur eiti – jis atkreipia dėmesį į tai, pro ką pats galėtum praeiti, ir padeda suprasti, kaip viena vieta susijusi su kita.
Tokiu principu remiasi ir KOPATURAS pažintinės kelionės: esmė nėra surinkti kuo daugiau lankytinų objektų. Daug svarbiau, kad po kelionės liktų ne tik nuotraukos, bet ir kelios istorijos, kurias dar ilgai norėtųsi pasakoti kitiems.
Nes pasaulyje yra daugybė vietų, kurias verta pamatyti.
Tačiau dar daugiau tokių, kurias verta suprasti.
