– Tavo draugai sako, kad tiek, kiek tu esi pamatęs iki šiol, daugelis nepamato per visą savo gyvenimą. Kokie nuotykiai ir kelionės buvo įspūdingiausi?
– Kelione laikau įsiliejimą į šalį, kultūrą, „pagyvenimą“ joje, taigi mano kelionės prasidėjo, kai būdamas aštuoniolikos vienas mėnesiui išvažiavau autostopu aplink Baltijos jūrą. Suomijoje už poliarinio rato norėjau pamatyti baltąsias naktis, o vėliau pagalvojęs „kam vykti tuo pačiu keliu?“ į Lietuvą grįžau per Švediją, Norvegiją, Daniją ir Vokietiją.
– Nieko sau pirma kelionė.
– Turistinės kelionės su mokykla į Slovakiją nelaikau kelione, čia labiau turizmas, nes esi tarsi stebėtojas, autsaideris. O štai kelionėje pakeleivingais automobiliais man atsivėrė akys. Maždaug, „aha, va, kaip čia vyksta kelionės“. Tiesiog stovi ir „tranzuoji“, nemokamai keliauji užsienyje, susikalbi su žmonėmis, o ir finansų daug nereikia. Toje kelionėje per mėnesį išleidau 50 Lt. Iš esmės, būdamas Lietuvoje išleidi daugiau negu keliaudamas.
Baigęs mokyklą, iškart į universitetą nestojau: iškeliavau autostopu į Romą, po to tris mėnesius dirbau Anglijoje ir už tuos pinigus nuskridau į Pietų Ameriką pusei metų. Svajojau pamatyti tropikų džiungles, Amazonės miškus. Tai buvo antra labiausiai įsiminusi kelionė.
– Ką veikei Pietų Amerikoje pusę metų?
– Nuskridęs nusipirkau dviratį, kuriuo įveikiau apie tris tūkstančius kilometrų, myniau nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, tiksliau – nuo San Paulo Brazilijoje per Paragvajų, Andų kalnus iki Čilės. Važiuoti dviračiu Brazilijoje labai gražu. Faina, važiuoji sau, bananai auga pakeliui, sustoji prie krioklio, nusimaudai, džiunglėse miegi sau hamake, šilta, gera. Paprašai pakelėj vaisiais prekiaujančio žmogelio kilogramo bananų, prikrauna į maišelį, paduoda, klausi, kiek kainuoja. Nemokamai! Kad tik kilogramą imi, mat kiti didžiausiomis kekėmis perka, o gal ir dėl to, kad esi užsienietis. Vietiniai labai šilti, draugiški, keliautojus, o dar atvykusius iš kito kontinento, labai mėgsta. Angliškai nekalba, bet iš karto kviečia į namus, labai šiltai priima.
Pas vieną bažnyčios muzikantą, dar dirbantį vilkiko vairuotoju, buvau apsistojęs tris dienas. Jiedu su žmona ir dviem vaikais gyvena tarsi lūšnynų kvartale. Atvažiuojam mes pas jį į namus, ir jis sako savo žmonai: „Žiūrėk, paėmiau keliautoją, gal ko nors pagamintum vakarienei?“. O žmona: „Tai kad nelabai ko turim“. Portugališkai nekalbu, tačiau viską supratau tiesiog iš jų emocijos. Tada vyras: „Tai nueik maisto paprašyti pas kaimynus draugus“. Moteris nuėjo, atsinešė ingredientų tradiciniam patiekalui – pupelėms su ryžiais, pagamino, pavalgėme.
Sėdim prie stalo, bendraujame gestais, tuomet jis nubėgęs pas kaimyną atsineša anglų-portugalų žodyną. Atsiverčia, suranda vieną žodį ir sako man: „Bioč!“. Aš sakau – „Kas?“. Jis – „Bioč!“. Pažvelgiu į žodyną: „a, beach!“ (liet. paplūdimys). Tuomet jis pusiau viską vaizduodamas rankomis sako: „Tu su dviračiu į „bioč“, ten dvi (minutę ieško žodyne) „days“ (liet. dienas), tada atgal dviračiu čia. Aš: „Aa, gerai“. Taip ir kalbiesi visą vakarą. Jie labai ekspresyvūs, todėl žmogų gali suprasti iš jo emocijos, o žodžio konkretumas, sakyčiau, sudaro tik 7 proc. viso bendravimo, visa kita yra draugiškumas, gestai, šypsena.
– Minėjai, kad visa bendruomenė džiaugiasi, kai pas juos apsilankai. Teko tai patirti?
– Keletą dienų praleidęs prie vandenyno grįžau pas šią šeimą atgal, bet namuose nieko nebuvo, kaimynas parodė, kad jie bažnyčioje, kurioje buvo susirinkę nemažai žmonių. Pamenu, buvau labai pavargęs, tačiau užmigti neleido ant sienos bėgiojantis gekonas. Tai tropikuose paplitęs driežas, galintis laipioti sienomis savo kibiais pirštais. Anksčiau apie tokį buvau tik skaitęs, tad pamatyti jį pirmąkart buvo labai įdomu.
Pas mus Lietuvoje per mišias ramybės linkima galvos linktelėjimu ar rankos paspaudimu, o ten visa bažnyčia apsikabina. Emociškai labai sušildė tai, kaip jie ramybės linkėjo man, užsieniečiui. Visi, bent dvidešimt žmonių, išsirikiavo į eilę, ir kiekvienas priėjo apkabinti. Va tokia yra Brazilija. Kiek pasisvečiavęs išmyniau toliau.
– Kodėl kelionę vis dėlto nusprendei sutrumpinti iki keturių mėnesių?
– Važiuojant Anduose, 4 km aukštyje virš jūros lygio su skaudančia nuo pasikeitusių slėgių galva dar nieko, bet nusileidus nuo kalnų į sausiausią pasaulyje Atakamos dykumą labai pavargau fiziškai. Ten visąlaik važiuoji be šešėlio, saulė kepina, sausas oras burną išdžiovina per 10 minučių. Gerti norisi daug, bet negali – taupai. Vandens gausi tik kitame kaime, paprastai už 150–200 kilometrų. Jei labai pasiseka, kaip kokią dovaną, Dievo malonę randi šaltinį, bet niekada negali žinoti, todėl vandeniu turi pasirūpinti visam keliui.
Brazilijoje gražu, ten atogrąžų miškai, džiunglės, o minant dviračiu dykumoje žiūri visą dieną tolumoje į tą patį kalną, kuris dienos pabaigoje net nebūna pajudėjęs iš vietos. Aplink tik smėlis, uolos ir tas pats kelias, kuriuo po savaitės tiesiog atsibodo važiuoti, todėl sustojęs viename Čilės miesto parke dviratį atidaviau Amerikai. Toks buvo mane angliškai užkalbinusios moters vardas, kuri papasakojo, kaip ten praleido visą savo gyvenimą, tačiau dar nė karto nematė lietaus.
– Dar grįžkime į dykumą. Ką dar ten patyrei?
– Kelionė ten buvo gryna askezė. Miegi pakelėje, kur vėjai pučia. Iš vieno keliautojo gavau patarimą, kad Pietų Amerikoje geriau miegoti hamake, būti pakeltam nuo žemės, kad visokios gyvatės ir skorpionai į miegmaišį ar palapinę neįlįstų, tačiau čia neturi kitos išeities – matai vieną medį kokių dvidešimties kilometrų spinduliu.
Vieną vakarą žiūriu – slėnyje, kokių dešimties kilometrų atstumu, siaučia smėlio audros viesulas. Galvoju, ateis dabar naktis, užpustys mane ta audra. Įlindau į miegmaišį, apsiklojęs hamaku ir tentu palindau po ta vienintele neaukšta spygliuota akacija. Naktį pabundu – skruzdėlės lenda į miegmaišį, pasirodo, po tuo medžiu jos gyvenančios. Vienu žodžiu, ten – smėlio audra (gerai, kad nors neužėjo), čia – skruzdėlės. Išsirideni iš po medžio, atsirėmęs į kelius pasnaudi. Ryte atsikėlęs prieš aušrą susikroviau mantą, važiuoju, dar tamsu, tylu, žiūriu - tolumoj kažkas stovi. Kas ten stovi, galvoju. Artėju – nejuda, važiuoju toliau, privažiavęs žiūriu - o ten asilo mumija! Kalnuose yra asilų, kurie partrenkti automobilių dėl oro sausumo išdžiūna, o jei kas pastato šiuos ant kojų, jie ir stovi.
– Čia tai bent, o, sakai, gyvatės ir skorpionai lakioja ir miegant ant žemės gali įlįsti. Tikiuosi, savo kelionėse to patirti neteko?
– Nakvodamas hamake, būdavo, po juo laikydavau batus, kad neprilytų. Gerai, kad turėjau refleksą juos paėmęs pirma apversti ir papurtyti. Kartą iškrito didelis voras. Visų rūšių konkrečiai nežinau, bet ten tikrai yra daug nuodingų, tad džiaugiuosi, kad kojos iškart nekišau.
O keliaudamas dviračiu pakeliui visko prisižiūrėjau. Žiūriu, tarantulai per kelią bėgioja. Arba važiuoju, važiuoju – guli pakelėje automobilio nutrenktas krokodilas, ir ne vienas. Galvoju, oho, krokodilas. Priėjęs su peiliu dantį išlupau, nelabai įspūdingas toks, tuščiaviduris, bet, va, galvoju, bus trofėjus draugui parvežt. Arba žiūriu – nutrenkta anakonda, dar kokia nors kita trijų metrų gyvatė. Pamatęs ant kelio besišildančias nuvaikydavau, kad automobiliai nesuvažinėtų, vis tiek gaila būdavo.
– O, Dievulėliau! Net baisu klausti, tačiau ar teko panašių pavojingų gyvūnų sutikti gyvų?
– Brazilijoje ne, bet Australijoje taip, ten tokių gyvūnų pilna. Prieš trejus metus Australijoje žygiavau tūkstančio kilometrų „Bibbulmun“ pėsčiųjų taku, besitęsiančiu slėniais, pakrantėmis ir miškais, kuriuose pilna gyvačių. Būna, ant tako guli ir nesitraukia net patrepsėjus, o būna ir atsisėdus pailsėti prašliaužia pro šoną.
– Siaubas, o kokio jos ilgio?
– Nuo metro ir visos nuodingos. O nuodingos tiek, kad įgėlimo atveju nesulaukus pagalbos, nejudant ir atitinkamą vietą susiveržiant, mirštama per dešimt valandų, o einant ieškoti pagalbos - per dvi, nes nuodai greičiau patenka į limfą. Ir ką tada darai, jei tau įgelia? Kiti keliautojai turi palydovinį telefoną, kuriame yra gyvatės įgėlimo mygtukas, jį paspaudus atskrenda pagalbos sraigtasparnis. Aš, žinoma, tokio telefono neturėjau. Galvojau, o ką aš daryčiau, jei man įgeltų? Kitus keliauninkus sutikdavau tik kas antrą dieną, tad tikimybė, kad per dešimt valandų sulauksiu pagalbos, gana menka.
Galvojau, būtų labai intensyvi malda. Tačiau kiti keliautojai patarė visai neturint saugos priemonių užkurti laužą ir jame deginti savo batus. Kurti ugnį Australijoje, kur daug sausų vietų, neatrodo labai protinga, ugnis gali staigiai išplisti tūkstančius hektarų, už tai gresia didelės baudos, tačiau tamsius dūmus pastebėjusi puikiai išvystyta priešgaisrinė tarnyba atskubės gesinti gaisro ir išgelbės. Žinoma, pasisekė, kad neteko to daryti.
