Šių svetainių administratoriai tvirtina: skrydžių stebėjimas šiuo metu sulaukia rekordinio dėmesio. Pavyzdžiui, pirmieji skrydžiai iš Jungtinių Arabų Emyratų, parvežantys dėl Irano atakų čia įstrigusius keleivius namo, sutraukė beveik 140 000 žmonių. Visi jie internete stebėjo vieną skrydį iš Dubajaus į Mumbajų.
Tinklalapiai taip pat leido sekėjams matyti, kaip dėl konflikto buvo sustabdytos Azijos futbolo čempionato rungtynės – net Cristiano Ronaldo kelionė iš Saudo Arabijos į Ispaniją sulaukė susidomėjimo.
Bet kaip šios svetainės iš tikrųjų veikia?
Pagrindinė technologija: ADS-B. Dauguma šiuolaikinių lėktuvų turi ADS-B atsakiklius, kurie nuolat perduoda informaciją apie lėktuvo vietą, aukštį ir greitį. Šie signalai gaunami iš žemės stočių tinklo ir siunčiami į Flightradar24 ar FlightAware. Flightradar24 turi maždaug 50 000 stočių visame pasaulyje, o norintys gali prisijungti prie tinklo nemokamai, jei jų vietovėje trūksta aprėpties.
Oro kelionėms per vandenynus naudojami palydovai, nes žemės stotys jų nesiekia.
Senesni lėktuvai ir MLAT. Jeigu lėktuvas turi senesnio modelio atsakiklį, naudojama MLAT (multilateracija): sistema apskaičiuoja lėktuvo vietą pagal signalo atvykimo laiką į kelias stotis. Tačiau MLAT veikia tik esant pakankamam aukščiui ir daugeliui stočių, todėl lėktuvai gali „dingti“ iš sekimo sistemos pakilimo ar nusileidimo metu.
GPS trikdžiai ir netikri signalai. Kariniai veiksmai gali sutrikdyti sekimą: GPS trikdymas apsunkina tikslų vietos nustatymą, o GPS klastojimas gali rodyti lėktuvą ten, kur jo iš tikrųjų nėra. Tokiais atvejais sekimo svetainės dažnai naudoja MLAT, kad patikrintų duomenis.
Kodėl sekame skrydžius krizės metu?
Navigacijos ekspertų teigimu, tokiam smalsumui yra paprastas paaiškinimas. Skrydžių stebėjimas leidžia realiu laiku matyti, kaip oro erdvė reaguoja į krizę: kurie lėktuvai nukreipiami, kurie skrydžiai atšaukiami, o kurie – evakuaciniai.
Tai suteikia jausmą, kad galime „būti ten“, nors fizinės galimybės sekti skrydžius nėra.
Informacija parengta pagal Euronews.com
