Jis su žmona Rasa ištisus mėnesius praleidžia kelionėse dalindamasis nedidele erdve automobilyje. O dabar trumpam užsuko į Lietuvą, kad pasidžiaugtų naujausia savo knyga ,,XXI amžiaus keliautojai“ ir apie ją pasakotų ,,15min.lt“ skaitytojams.
– Dvidešimt keturios valandos nedidelėje erdvėje ir taip keletą mėnesių kartu. Kaip jums pavyksta nesusipykti?
Rasa yra mano žmona jau 35 metus. Per tą laiką buvo visko. Kartais saulę užtemdydavo tamsūs debesys. Tačiau virš mūsų galvų jie ilgai nesilaikydavo. Ne ilgiau nei kelias dienas. Daugiau sunku ištverti. Dėl ko pykstamės? Ogi dėl smulkmenų. – šypsosi knygos ,,XXI amžiaus klajokliai“ autorius. – Dažniausiai konfliktėliai kyla sunkios dienos pabaigoje, kai esu pavargęs, išalkęs ar sušalęs. Tačiau juk supranti, kad netrukus pailsėsi ir viskas bus gerai. Svarbu laiku užgesinti liepsną, sustabdyti griūtį. Kitaip kelių minučių konfliktas gali tęstis dienomis. Kasdien mokomės tai daryti. Sekasi vis geriau. Turbūt kaip ir visiems. Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau supranti, kad nereikia nekalbėjimo maratonų. Juk kuo mažiau nervų vienas kitam sugadinsime, tuo ilgiau ir sveikiau gyvensime!
– Knygoje rašote apie vidinį variklį, kuris neleidžia užsisėdėti namuose. Kas tai per varikliukas?
Mano viduje visada buvo stiprus „varikliukas“, neleidžiantis ramiai sėdėti. Kelionėse retai vienoje vietoje išbūname ilgiau nei kelias dienas. Juk tiek daug dar nematyta! Tarkime, toje pačioje Ispanijoje, kur buvome daugybę kartų, dar yra daugybė nematytų gražių miestelių, gamtos vietovių. Esame godūs pažinimui, dėl to nenurimstame vienoje vietoje.
Lietuvoje turime jaukius namus, bet ilgiau pabuvę jau norime krautis daiktus į kemperį ir leistis į kelią. Važiavimas – pati geriausia meditacija. Nesvarbu, kokia šalis – visur randame ką nors nuostabaus, visur laukia neatrastos vietos, nežinomi žmonės, tradicijos. Dar laukia pusė pasaulio!
– O kuo varomas tas vidinis variklis? Kokiu kuru?
Nežinau. Gal tai adrenalino stoka, tostesterono perteklius, pažinimo geidulys. Ir aišku, žmonės, labai įdomūs įvairių tautybių žmonės. ,,XXI amžiaus klajokliai“ tai pirmoji lietuviška knyga apie overlanderius – žmones, keliaujančius ir gyvenančius automobiliuose. Jie išvyksta mėnesiams, metams. Daugelį jų sutikome savo kelionėse – ir jaunų, ir senų, keliaujančių šeimomis ar vienus. Mes patys esame vieni iš tų retų lietuvių klajoklių, galinčių keliauti mėnesius.
– Kokie sutikti žmonės kelionėse labiausiai Jus įkvėpė?
Sutikome nemažai žmonių, kurie neturėdami daug pinigų keliauja metų metus po pasaulį. Sutikome ir labai turtingų – pardavusių verslus ir pasirinkusių laisvę gyventi kemperiuose. Jiems pinigai, politika ar buitiniai rūpesčiai jau neberūpi. Tai yra laisvi žmonės, kuriems nerūpi visuomenės nuomonė, kuriems nesvarbu ką žmonės apie juos galvos, jie „nedirba“ publikai, nesistengia dėl kaimyno nusipirkti prabangesnio automobilio ar aprangos. Susipažinę jie nesitiki iš tavęs nieko, jie nežiūri į tave kaip į potencialų verslo partnerį, neieško jokios naudos. Jie nori pasakoti apie savo keliones ir klausyti tavo istorijų. Su tokiais žmonėmis visada smagu leisti vakarus kur nors, kurio nors vandenyno pakrantėje.
Įsiminė mūsų draugo panevėžiečio Audriaus Sutkaus istorija: jis pardavė namą, nusipirko du kemperius – vieną išnuomojo, o kitu iškeliavo su žmona Alma. Esame sutikę ir aštuoniasdešimtmečių, kurie, likę vieni, tiesiog išvažiuoja klajoti po Europą.
– Kuo ši knyga skiriasi nuo Jūsų ankstesnių kūrinių – „Dakaro karių“ ir „Benzingalvių“?
Visas mano knygas jungia automobilių tema – esu prisiekęs benzingalvis. Man labiausiai patinka keliauti automobiliais: tada jaučiuosi laisvas, jaučiuosi savo vietoje. Tačiau tiek keliautojai, tiek lenktynininkai turi dar vieną bendrą bruožą – jie yra „nutrūkę“, nestandartiniai žmonės. Jų akys blizga – ne nuo kvaišalų, o nuo idėjų ir svajonių.
Šioje knygoje rašau apie ilgų kelionių ypatumus: biudžetą, šeimos santykius, maisto ruošą, pavojus. Be to, kelionės kemperiais Lietuvoje vis labiau populiarėja, o informacijos apie tai beveik nėra. Tad čia sudėjau savo 20 metų patirtį.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie svajoja apie ilgalaikes keliones automobiliu, bet nedrįsta?
Reikia pradėti nuo mažų žingsnių. Mes irgi pradėjome nuo savaitės kelionių į Turkiją, Italiją, Graikiją. Vėliau – dvi savaitės kemperiu, paskui trys, keturios... Tačiau svarbiausia – reikia mėgti automobilius ir mėgautis važiavimu kasdien, ilgai ir toli. Žinoma, ilgoms kelionėms reikalingi ir “ilgesnis” biudžetas. Reikia sulaukti tokio gyvenimo periodo, pasiekti jį, kai vaikai palieka namus savarankiškam gyvenimui, kai mus palieka darbai arba mes juos. Ir turėti minimalias investicijas, kurios leidžia ramiai keliauti. Dažniausiai toks etapas būna iki tol, kol šeimoje nėra vaikų, arba kai jie užauga.
– Artėja Jūsų naujosios knygos pristatymas. Kaip jaučiatės?
Kiekviena knyga man – kaip Dakaro maratonas: didelis projektas, kuriame noriu kuo geriau „finišuoti“. Knygos gimimas – tarsi gimdymas. Nors pats negimdžiau, įtariu, kad jausmas panašus. Mamai smagiausia pamatyti kūdikį, o autoriui – pirmą kartą paimti į rankas ką tik atspausdintą knygą.
Dėkojame Valdui Valiukevičiui už pokalbį o ,,15min.lt“ skaitytojus kviečiame į knygos pristatymus:
- Gegužės 8 d. 17:00, Automuziejus (Dariaus ir Girėno g. 2, Vilnius)
- Gegužės 9 d. 19:30, Paršežerio stovyklavietė (Šilutės raj.)
- Gegužės 22 d., 18:00, Alytaus miesto teatras (Rotušės a. 2)
Kamilės Adamavičiūtės nuotr./Kelionės yra ne tik fantastiniai vaizdai, bet ir santykių išbandymaiKnygą kaip taip galite rasti šalies knygynuose bei www.terrapublica.lt.
Gerų kelionių!
