Pasisveikinti, persimesti keliais žodžiais ir palinkėti gero laiko visuomet malonu, tačiau, atsitiktinumas ar ne, bet vieną saulėtą savaitgalį Italijoje, kai mūsų šalyje prasidėjo pirmosios šalnos ir šlapdriba, aplankydama keturis skirtingus miestus ne tik negirdėjau kalbant gimtąja kalba, bet ir akis neužkliuvo už bent kiek lietuviškai atrodančių pakeleivių.
Susisiekimas?
Vos trys valandos ir maloni rudens saulė lydi per spalvingas Italijos gatves ar paplūdimius.
Prieš akimirką permečiau iš Vilniaus ir Kauno oro uostų skraidančių dviejų pigių skrydžių bendrovių pasiūlymus kitam – lapkričio – mėnesiui. Įspūdingosios Europos architektūros imperatorė Roma, mados sostinė Milanas ar dar kiek piečiau esantis pajūrio kurortas Baris į vieną pusę – nuo 13 eurų, o gal ir pigiau (nuodugnios analizės neatlikau). Turbūt panašiai tiek kainuoja kelionė Vilnius–Kaunas.
Tad, atsakydama į pirmąjį savo klausimą/argumentą, neigiu, jog Italija yra per toli arba į ją keliauti lietuviui yra nepatogu. Vos trys valandos ir maloni rudens saulė lydi per spalvingas Italijos gatves ar paplūdimius.
Aš šį kartą aplankiau šiaurės vakarus – Genują, Speciją (Činkve Terę), Florenciją ir Pizą. Vos išlipus iš lėktuvo rytinės nuotaikos skalė pakilo iki maksimumo – aplink palmės, žydras dangus be debesėlio, neįkyri – per dvidešimt laipsnių pagal Celsijų – šiluma.
Taigi, Genujoje diena prasideda tobulu kapučino puodeliu, vėliau laukia tūkstančio laivų ir laivelių uostas, įstabaus grožio bažnyčios bei rūmai ir grįsti, šimtmečius skaičiuojantys akmeniniai grindiniai. Tiesa, tai, kad italai labai mėgsta šunis ir juos vedžioja gatvėse, kur nėra nei žalios vejos, nei mūsų kraštui būdingų skverelių, gerokai paįvairina uodžiamus miesto kvapus, tačiau veido raumenis tučtuojau į deramą poziciją grąžina kepamų kruasanų ar tiesiog alyvuogių aliejaus aromatų dvelksmas.
Visuomet užsukus į prieš tai nelankytą miestą yra smalsu užlipti ant kalvos ar kokio aukšto pastato ir apžvelgti jį iš viršaus. Genujoje tai padaryti paprasta, kadangi miesto aukščių amplitudė ganėtinai plati – jis driekiasi nuo jūros iki plačių kalnų, kur gyvenantiems ir kasdien savo siaurais laiptukais namo parkopiantiems italams, žinoma, kad papildomi kilogramai neauga nei nuo picų, nei nuo makaronų tris kartus per dieną.
Taigi, abu su vyru pūškuojame gerus pusantro kilometro į aukštumas, kur atsiveria nuostabus Genujos vaizdas – šviesūs, labai įvairių dydžių ir formų namai su net spalio pabaigoje uždengtomis langinėmis (kad kambariai neprikaistų), bažnyčių ir rūmų bokštai, virš uosto styrantys kranai. Gelsvą panoramą gali ryti akimis ar gaudyti objektyvais, nes įspūdis iš tiesų vertingas.
Tą pačią dieną aplankome žinomiausius miesto statinius – Šv. Lauryno katedrą, pribloškiančią ir vidumi, ir išore, garsiojo Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo namą, Italijos vienytojo Giuseppe'ės Garibaldi rūmus. Kadangi mėgstu keliauti taupiai, šįsyk atsisakau aplankyti čia esantį Jūrų muziejų su akvariumu ir kitus mokamus objektus. Lai liks kitam kartui. Ne blogesnį ir perpus pigesnį jūrų gyvūnų arsenalą turime Lietuvoje, Smiltynėje.
Kainos?
Genujos kainos pernelyg neatkreipia mūsų dėmesio, tačiau antakis pamažu pakyla kitą dieną, kai leidžiamės į Činkve Terės nacionalinį parką.
Genujos kainos pernelyg neatkreipia mūsų dėmesio – už picas sumokame po 8 eurus, nakvynei dviem baržoje uoste išleidžiame apie 70 eurų, tačiau antakis pamažu pakyla kitą dieną, kai traukiniais leidžiamės į žygį po gamtiškesnes, labai populiarias Italijos Rivjeros vietoves, esančias Činkve Terės nacionaliniame parke. Į ten išvykę anksti vis aplenkiame didžiąsias nuo stočių plūstančias turistų iš viso pasaulio mases.
Čia vietos užeigų meniu balansuoja tarp 10 ir 30 eurų už patiekalą, tik porcijos ne ypač didelės. Tos pačios dienos vakare atvykę nakvynei į Speciją dairysimės ko užkąsti vietos prekybos centre, tačiau rasime tik penkiasdešimt gramų kumpio už tris eurus arba alyvuoges, brangesnes nei Lietuvoje.
Kita vertus, jeigu jau ryžaisi susikrauti kuprinę, nėra ko stenėti prie prekystalių ar staliukų su meniu rankoje. Nusiraminkime ir pasimėgaukime nesausu, „nepersistengtu“ maistu. Juk italai gaminti iš tiesų moka, ir paslaptis čia nedidelė – tiesiog kiekviename patiekale rasite kokybiškus, šviežius, klasiškai suderintus produktus, saulės šilumą ir itin greitą pagaminimą su meile... tik nebus jokių nereikalingų priedų, tokių kaip kaloringi padažai ar šimtas prieskonių.
Nekukliai pasakysiu, bet Lietuva aptarnavimo kokybe tikrai gali būti pavyzdys Italijai.
Tiesa, aptarnauja italai dažnai abejingai, visai neskubėdami. Per kelias dienas matėme ne vieną ir ne du atvejus, kai klientai išeina nesulaukę meniu arba pardavėjas iš galvos į kasą suveda prekių kainas, kurios nė kiek neatitinka lentynose esančių. Nekukliai pasakysiu, bet Lietuva aptarnavimo kokybe tikrai gali būti pavyzdys Italijai.
Grįžkime prie Činkve Terės grožio. Rivjera, kalnuota Viduržemio jūros pakrante, kurios vaizdus galima paversti ištisomis atvirukų serijomis, italai dalijasi su prancūzais. Galima keliauti iš Pietų Prancūzijos ir stebėti, kaip pakeliui, kiek susimaišydami, keičiasi architektūros ypatumai. Činkve Terei priklauso penki žvejų kaimai. Tiesa, žvejyba čia greičiausiai jau vakar diena. Daugiau gyvosios žvejybos pėdsakų pamatyti ir kepamos žuvies kvapo užuosti galima Kuršių nerijoje, nes Činkve Terės gyventojai turtus semia „AirBnB“, turistų plukdymo, vežiojimo ar maitinimo tinklais.
Tarp kiekvienos Činkve Terės gyvenvietės keli arba keliolika kilometrų. Tarp jų gerai išvystytas traukinių, autobusų ir vandens keltų transportas. Galima per dieną su specialiomis nuolaidomis aplankyti visas penkias. Mes, vadovaudamiesi taisykle „mažiau yra daugiau“, aplankome dvi – Monterosą ir Manarolą.
Abiejų kraštovaizdis nuostabus – pabrėžtas žydros, skaidrios jūros ir kalnų viršūnių. Spalvoti žvejų namai, vandeny mirkstančios uolos, tvarkingi pasivaikščiojimo takai ir ramybės bei atsipalaidavimo prisotinta aplinka, kuri, grįžus į savo nuolatinį veiklos ir gyvenimo lauką, artimiausiam pusmečiui apskliaustą cepelininio dangaus, dar ilgai džiugina ir įkvepia labiau stengtis, kad ir ką bedarytum.
4 dienas galima nuostabiai praleisti su 500–600 eurų biudžetu dviese nealkstant ir nemiegant pačiuose prasčiausiuose apartamentuose.
Taigi, nors Italija nėra tokia pigi kaip Gruzija ar Marokas, tačiau su dabartinėmis mūsų šalies kainomis, ji, sakyčiau, įperkama. Apdairiai pasirinkus nakvynės vietas, neprisėdant išgerti kavos ir suvalgyti ledų už 30 eurų prie lankomiausio miesto objekto, keturias dienas galima nuostabiai praleisti su 500–600 eurų biudžetu dviese nealkstant ir nemiegant pačiuose prasčiausiuose apartamentuose (lėktuvų, traukinių bilietus taip pat įskaičiavau).
Banalu?
Galvoju, galbūt Italiją keliaujantys lietuviai jau yra seniai aplankę ir tik man ji visai neseniai tapo dar vienu nuostabiu atradimu. Galbūt dabar didieji poilsiautojų srautai vyksta į Bulgariją ar Rumuniją, arba ieško dar mažai „pačiupinėtų“ maršrutų, tarkime, Irane. Tačiau patirtis man kužda, kad trumpam pamiršti lobiai kaskart atgyja naujam gyvenimui.
Niekas nepaneigs, kad Florencija savo ilgaamžėmis kultūros ir meno vertybėmis, Renesanso dvasia daro įspūdį viso pasaulio piliečiams. Vienos dienos vizitas šiame mieste, akivaizdu, yra kiek skūpokas sprendimas.
Tiesa, suspėjame apvaikščioti visą senamiestį ir kitą per miestą tekančios Arno upės pakraštį, tačiau, leidžiantis į turą per pasaulines meno vertybes, tokias kaip Michelangelo „Dovydas“ arba Leonardo Da Vinci brėžiniai, saugančius muziejus ar galerijas, prireiktų bent kelių dienų. Kita vertus, man visada įdomiau prisėsti vietos gatvelėje ar nueiti į turgų, taip bandant bent kiek giliau suprasti, kuo gyvena miestas ir kokio kitokio deguonies pripildyta jo atmosfera.
Pagaliau prasidėjo atostogos ir inertiškai lydintis, miesto žmogui būdingas vidinis ritmas persijungė į atsipūtimo ir pasyvios vitamino D gamybos režimą.
Ilgo dienos pasivaikščiojimo metu užgriebiame ne tik populiariausius, turistų perpildytus objektus – Didžiąją Katedrą (Basilica di Santa Maria del Fiore), dar kitaip žinomą Duomo vardu, apžvalgos aikštelę su milžiniška Michelangelo skulptūra, nuo kurios atsiveria harmoningas miesto peizažas, daugybę kitų aikščių su pasakiško grožio statiniais, bet ir apsukame platesnį ratą aplink senamiestį, kur vietos italai valgo šeštadienio brančą (būtinai su vyno taure ir neretai cigaretės dūmu), kur miestelėnai bėgioja parkuose ar garsiai ir labai emocionaliai šnekučiuojasi su sutiktais pažįstamais. Diena bėga lėtai ir šalia žingsniuojantis vyras Tomas prasitaria, jog pagaliau prasidėjo atostogos ir inertiškai lydintis, miesto žmogui būdingas vidinis ritmas persijungė į atsipūtimo ir pasyvios vitamino D gamybos režimą.
Kitą dieną vėl sėdame į patogų traukinį, traukiantį Pizos link, iš kurios pirmadienio rytą kils mūsų lėktuvas. Miestas Piza iš pirmo žvilgsnio nedidelis, žmonių gatvėse atvykus pasirodo labai mažai (gal siesta?), tik vėliau pasukus link lankomiausio objekto – pasvirusio Pizos bokšto – jų ima rastis daugiau. Bokštas ir greta esantis pastatų ansamblis verti to kasdien sulaukiamo tūkstančių turistų dėmesio, tačiau gal dėl to, kad anksčiau aplankytose vietovėse plačiai išganiau akis, o gal dėl to, kad esu kiek pavargusi, būdama prie Pizos bokšto imu elgtis kiek ciniškai – stebiu ir per dantį traukiu prie Pizos bokšto besifotografuojančius turistus, nes beveik kiekvieno matomo žmogaus pastangos atkartoti kažkur matytą kadrą, neva jis ar ji laiko parėmę bokštą, kad anas nenukristų, man pasirodo juokingos ir kiek banalios.
Tačiau ar iš tiesų Italijos maršrutai nuvalkioti, išvaikščioti, išfotografuoti ir matyti? Manau, kad ne. Būnant šioje šalyje nuolat į galvą smelkiasi aukštos kultūros, senų tradicijų ir kokybiško gyvenimo būdo pavyzdžiai, kuriuos bent trumpam ir bent kelis prigydžius savo aplinkoje, rodos, gyventi pasidaro kur kas smagiau. Žinau viena – į šią šalį dar sugrįšiu, nes aplankiau vos mažą dalelę jos teritorijos ir pačiupinėjau tik šiek tiek joje esančių gamtos ir kultūros lobių, galų gale – norėsiu joje tiesiog pabūti, pasėdėti, kojas įmerkus į beprotiško grožio jūrą.
Atsitiktinumas
Taigi, manau, kad tai, jog nesutikome nė vieno lietuvio Italijoje, yra grynų gryniausias atsitiktinumas. Galbūt mūsų keliai nesusitiko, nes šįsyk skridome ne iš Lietuvos, o iš Londono, tačiau Italija iš tiesų kupina lankytinų, pažintinų objektų, gero oro, šiltų žmonių, todėl neabejoju, kad tuo pačiu metu kaip ir mes joje svečiavosi ne viena dešimtis, o gal ir šimtai tautiečių.
Kaip sakė vienas mano kolega, „gerų dalykų reklamuoti nereikia“, tad ir Italijos liaupsinti per daug nereikia. Ją, nesunkiai pasiekiamą ir be keblumų lankomą, kaskart kiekvienas iš mūsų galime atrasti iš naujo.
