Viskas buvo daroma ekspromtu – vakarieniaudami žiūrėjome „vlogus“, kur pavalgyti, klausėme taksi vairuotojų, viešbučių darbuotojai patarinėjo, kokias vietas aplankyti, o nakvynes rezervavome tą pačią dieną, stovėdami prie administratoriaus ir lygindami siūlomas kainas.
Skrydį pasirinkome ne patį tiesiausią ir greičiausią – iš Vilniaus skridome į Kutaisį, 12 valandų praleidome šiame mieste, o vakare išskridome į Abu Dabį, iš čia po 4 valandų pakilome link Taškento.
Visur skridome su „Wizz Air“ oro linijomis. Kadangi turime narystę, bilietai buvo žymiai pigesni. Yra ir paprastesnis variantas – tiesioginis skrydis iš Rygos į Taškentą.
Jei viską pasakočiau iš eilės, tai oro uoste rekomenduoju išsikeisti valiutą, ten yra geriausias kursas. Mes keitėme 1 JAV dolerį į 13 500 somų. Nepatartina keistis iš žmonių gatvėje ar turguje.
Taip pat besikeisdami paprašykite daugiau smulkių banknotų, kadangi dažnai reikės atsiskaitinėti su taksi vairuotojais (taksi paslaugos Uzbekistane yra labai pigios). Rekomenduoju įsigyti ir SIM kortelę, e-SIM netiks, nes taksi programėlėms reikalingas Uzbekistano numeris.
Iš Lietuvoje esančių pavežėjų programėlių galima naudotis „Uber“, bet jis brangesnis nei „Mytaxi“ arba „YandexTaxi“. Kaip įsitikinome, „YandexTaxi“ veikia visoje šalyje ir greičiau atvažiuoja.
Anglų kalba geriau seksis susikalbėti su jaunesnio amžiaus gyventojais.
Bent minimaliai mokant rusų kalbą, galima susikalbėti su vyresnio amžiaus žmonėmis, svarbiausia nebijoti paklausti, užkalbinti. Anglų kalba geriau seksis susikalbėti su jaunesnio amžiaus gyventojais. Miestuose beveik visi pavadinimai ir meniu parašyti rusų kalba.
Kas nustebino, tai, kad vos išėjus iš oro uosto ir einant į vietą, kur jau turėjo laukti taksi, vietiniai ,,bombilos“ buvo labai ramūs, jie nepuola kalbinti važiuoti su jais. Priešingai, nei, tarkim, Kutaisio oro uoste, kur nesutikus važiuoti, jau siunčia tave atgal, iš kur atskridai. Taip pat nustebino gatvių švara, gėlynai, pakankamai geri keliai.
Taškente tikrai verta apsistoti kelioms dienoms, nors iš pradžių tai atrodo pilkas, neįdomus miestas – pamatyti ir nuveikti jame tikrai yra ką. Taupantiems rekomenduoju apsistoti arčiau centro, taip nereikės leisti pinigų taksi ir stovėti kamščiuose, galėsite naudotis metro, kuris labai pigus (3000 somų).
Taupantiems rekomenduoju apsistoti arčiau centro.
Iš žinomiausių vietų, kurias aplankėme ir galiu rekomenduoti – tai pagrindinis Taškento Chorsu turgus. Čia, labai norint, galima praleisti ir visą dieną: ragauti siūlomų vaisių, riešutų, arbatų, įvairių patiekalų. Kai kurie iš jų atrodo nelabai patraukliai, kai matai, kad buvo gaminta iš avies galvos. Vien tik jų prieskonių mišinių uostymas svaigina galvą.
Be maisto, galima rasti daug drabužių, tradicinių galvos papuošalų, kardų, peilių (Damasko plieno, kaip jie sako). Prekeiviai nepriekabūs, mandagūs, iš paskos nevaikšto, kaip įprasta daugumoje pietų šalių turgų. Derėtis, kaip ir visur – reikia ir sveikintina. Taip pat reikia stebėti ir tikrinti, kad įdėtų prašomą prekę.
Paragavus keletą rekomenduotų abrikosų ir nupirkus džiovintų be kauliukų, tik namie supratome, kad bent trečdalis jų – su kauliukais – buvo skirti kompotams. Prieš perkant reikia paragauti melionų, arbūzų, abrikosų, ne visi būna vienodai sunokę.
Akyse ir burnoje nuolat jaučiasi smėlis.
Išragauti šviežių gardumynų siūloma atvažiuoti rugsėjį arba spalio pradžioje. Kaip tik ir karščiai mažėja, ir kalnuose būna ne per vėsu, ir atostogų nesutrukdys lietus. Rugsėjo viduryje temperatūra dieną buvo apie 27–28 laipsnius. Oras – sausas, didmiesčiuose – daug dulkių, keliaujant su baltais drabužiais, dienos pabaigoje jie bus geltonai rudi. Akyse ir burnoje nuolat jaučiasi smėlis.
Žinoma, reikia būtinai paragauti skirtingų plovų. Jų yra daugybė rūšių, kiekviename mieste jis gaminamas skirtingai, su skirtingais ingredientais, prieskoniais. Šalyje yra plovo centrai. Geriausiai vertinamas ir rekomenduojamas – „Besh Qozon“. Čia galima stebėti, kaip gaminami skirtingi plovai dideliuose induose (kazanuose).
Iš žinomiausių – Taškento plovas, Vestuvinis, Samarkando, Bucharos. Atsiminti tikrai nėra sunku, kadangi trys jų pavadinimai sutampa su žinomiausių miestų pavadinimais. Dėl skonio nesiginčijama, bet mums labiausiai patiko Taškento ir Vestuvinis, mažiausiai – Bucharos. Nerekomenduoju plovo užsakinėti mažose kavinėse, ten jis greičiausiai bus pašildytas arba pagamintas keptuvėje.
Verta aplankyti Barachan Madrasah kompleksą, kur yra mečetė, biblioteka ir kiti senoviniai pastatai, kurie dažniausiai yra dekoruoti spalvotomis mozaikomis ir freskomis. Tai būdinga visiems religiniams Uzbekistano pastatams: senovinėms mečetėms, mauzoliejams. Netoliese yra dar viena – balta Minor mečetė.
Taškente ir kituose miestuose, jei tikrai norite sužinoti daugiau apie pastatų istoriją, jų skirtumą, kur kas palaidotas ir pan., rekomenduoju kreiptis į gidą, bet ne iš gatvės, o pagal rekomendacijas arba internete su gerais atsiliepimais.
Dažnai iš turistų teko girdėti, kad buvo sumokėti pinigai, o sužinojo tiek pat, kiek perskaitytų „Vikipedijoje“. O su gerais gidais kai kurie eidavo dar kartą paklausyti jų įdomių pasakojimų. Iš vietinių teko išgirsti priekaištą, kodėl fotografuojame, net nežinodami, kas tai yra.
Jei ir nekeliausite metro, Taškentas yra išskirtinis, ir jį būtina aplankyti. Dauguma stotelių labai gražios, išpieštos įvairiausiais stiliais, dekoracijomis, papuoštos paveikslais. Tikrai nepasigailėsite, o ir neužtruksite – tų stotelių ne tiek jau ir daug. Pagrindinės yra Tinchlik, Gafur Gulom, Alisher Navoi, Kosmonavtlar, Tosheknt ir keletas kitų.
Verta atkreipti dėmesį, kad vakare tie patys pastatai atrodo kitaip, nes yra apšviesti, kai kur net skirtingomis spalvomis. Net būna sunku atpažinti, kad čia jau buvai dieną.
Vakare, prieš 21 val., nuvažiuokite į Taškento šiuolaikinį parką – ,,Magic city park“, kuris kažkuo iš tolo primena Disneilandą. Čia nuo 21 val. prie tvenkinio, šalia įėjimo, prasideda fontanų ir šviesų pasirodymas, yra daugybė restoranų ir užeigų, jaukių išpuoštų gatvių, įdomių pastatų, garsiausių pastatų kopijų.
Vietiniai skrydžiai – ganėtinai pigūs, aišku, jeigu kelionę planuosite iš anksto. Taupydami laiką, į Bucharą, Samarkandą, Ferganą galite nuskristi su vietinėmis avialinijomis už 30–50 eurų. Siūlau iš Taškento važiuoti su greitaeigiu patogiu traukiniu „Afrosiyob“, kurį vietiniai vadina „Samsanu“. Aš kažkodėl jį vadinau „Afrodiziaku“. Nors jo maksimalus greitis nurodytas 300 km/val., kol kas jis važiuoja apie 165 km/val. greičiu.
Pirkti bilietus galima internetu ir kasose, bet tą reikia daryti prieš keletą savaičių, nes juos greitai išperka. Kiti traukiniai senesni ir labai lėti, nors kaina gali būti triskart mažesnė. Iš Samarkando į Bucharą taip pat važiuoja „Samsanas“. Iš Bucharos į Taškentą, taupydami visą dieną, atskridome lėktuvu.
Samarkandas – Šilko kelio sostinė. Čia rasite daugybę istorinių paminklų, mauzoliejų, mečečių, muziejų. Pagrindinė lankytina vieta yra Registano aikštė. Tai pagrindinė turistų traukos vieta, ypač vakare, kai prasideda lazerių šou, per kurį galima stebėti videopasakojimą apie Uzbekistano istoriją. Visi pastatai nusidažo įvairiomis spalvomis, vaizdas pritraukia daugybės žmonių dėmesį, šio reginio ateina stebėti net vietiniai.
Netoli yra Emyro Timūro mauzoliejus. Miesto šiaurinėje dalyje įsikūręs mauzoliejų kompleksas. Už simbolinę kainą pamatysite pasakiško grožio pastatus, mauzoliejus, mečetes, su įvairiausiais ornamentais, mozaikomis išpuoštas sienas. Visur dominuoja žalia ir mėlyna spalvos.
Nors pastatai atrodo daugmaž vienodai, bet jų paskirtis, istorija bei statybos periodai yra skirtingi.
Taip pat Samarkandas žinomas savo šilkinių kilimų fabriku. Daug papasakoti negaliu, kadangi neteko apsilankyti, bet iš sutiktų žmonių buvo geri atsiliepimai.
Samarkandas gyvas vakare, nuo Registano aikštės tęsiasi restoranų, kavinių gatvė. Čia galima rasti, kur skaniai, sočiai pavalgyti, atsigaivinti. Užeigų didelė įvairovė – nuo mažų jaukių kavinių iki triukšmingų, su gyva muzika restoranų. Jei rekomenduočiau, kur labiausiai patiko, tai greičiausiai būtų Labi G‘or.
Buchara – dar mažesnis, jaukesnis miestas nei Samarkandas. Žymiai ramesnis – nėra tiek judėjimo, triukšmo, jaučiasi, kad provincija. Ir žmonės kitokie, dauguma čia esančių – vietiniai tadžikai. Netoli yra siena su Tadžikistanu. Dažnai siūlomos ekskursijos į šią šalį, aplankant 5 ežerus.
Bucharoje yra didelis turgus, kuriame galima įsigyti ne tik suvenyrų, bet ir nusipirkti karakulio kailinių, šilkinių ir medvilninių skarų, vietinių rankų darbo indų. Tik tikrinkite sudėtį, nes prekeiviai sako, kad viskas šilkas, bet sudėties nėra ir kaina mažesnė.
Netoli yra siena su Tadžikistanu.
Tas pats su indais: daugumą jų atveža iš Kinijos pagal užsakymą, o brangesni gaminami Samarkande. Kaip ir prieš tai aplankytuose miestuose, be mečečių, Bucharoje yra mauzoliejų. Juos aplankyti taip pat siūlau vakare.
O daugiau apie juos sužinoti, kaip jau minėjau, galima su gido pagalba. Vieta, kur skaniai pavalgyti – „Old Buchara“.
Kelionės pabaigą buvo nuspręsta praleisti šalia Čorvoko ežero-užtvankos, kurią netgi saugo kariuomenė. Jai prakiurus, Taškento neliktų, nors jis yra už 80 km. Kelionė taksi iš Taškento kainavo, nepatikėsite, apie 10 eurų (už 80 km, 2 val. trukmės kelionę).
Čia ir aukščiau esančiame Čimgono miestelyje buvo vėsiau, ne taip karšta, ypač vakarais. Vilų ir viešbučių kainos jau žymiai didesnės. Kai vietiniams Bucharoje pasakėme, kad ten važiuojame, jie mūsų paklausė: o jūs ką – milijonieriai?
Čorvoko ežeras – labai gražus, apsuptas kalnų. Kelias driekiasi aplink jo pakrantę, ir jį matyti galima iš viršaus.
Priežastis, dėl kurios ten keliavome – norėjome apsistoti jurtoje. Jas galima rasti ir prie Aidarkulio ežero. Pasinaudokite nakvynių paieškos programomis ir rasite tinkamiausią sau variantą. Turint ribotą dienų skaičių, ten važiuoti per toli ir keliai blogi.
Jurtos, kuriose apsistojome – šiuolaikiškos, su kondicionieriais, šviesa, vonia, bet autentikos šiek tiek lieka. Girdisi visi aplink esantys kaimynai, iš pradžių buvo kažkiek neįprasta. Atrodo, kad guli palapinėje.
Bendri įspūdžiai po kelionės – pozityvūs. Labai svetingi žmonės, pasiruošę padėti, patarti, šeimininkai, vos atvykus, visada pavaišina arbata, medumi, vaisiais. Vakarais mieste niekas nelenda į akis, retai kas užkalbina, kartais pasidomi, iš kur esi, ir tiek.
Jurtos, kuriose apsistojome – šiuolaikiškos, su kondicionieriais, šviesa, vonia.
Šalis dar neužgrūsta turistų, todėl jaučiasi žmonių nuoširdumas, draugiškas pokalbių užmezgimas, o ne bandymas parduoti savo prekę ar išvilioti pinigų. Dar kas neįprasta, tai, kad vietiniai labai gerbia senjorus, dažnai teko matyti, kaip vargingesnius senukus padavėjai pasodina restorane ir pamaitina. Gatvėse nėra elgetų, išmaldos prašančių žmonių.
Abejojantiems, ar verta aplankyti Uzbekistaną, pasakysiu, kad tikrai verta ir reikia aplankyti, kol dar mažai turistų. Taip pat čia yra saugu keliauti, teko matyti nemažai po vieną keliaujančių moterų, šeimų su mažamečiais vaikais, Vakarų šalių senjorų grupių.
