Vaizdai atima žadą
Kaimo bendruomenės „Palėvenys“ vadovė Laimutė Juknevičienė valandų valandas gali pasakoti apie atkuriamą Palėvenės vienuolyną. Dabar čia ir Kupiškio muziejaus padalinys, ir konferencijų ar renginių vieta.
„Penkerius metus gyvenome be langų, be šildymo, be vandens, o sienos ir grindys buvo išgraužtos gyvūnėlių. Bet gyvenome su viltimi, kad mūsų vienuolyną renovuos ir jis pakils kaip feniksas iš pelenų“, – prisiminė L.Juknevičienė, kuri jau nuo 2007 metų įsteigusi bendruomenę įsikūrė ne kur kitur, o visiškai apleistame vienuolynui priklausančiame svirne.
Nuo 1863 iki 1963 metų Palėvenės vienuolynas buvo uždarytas, vėliau, sovietmečiu, čia buvo „Aukštaičių“ kolūkio kontora, medicinos punktas, biblioteka net atskiri butai. Tai, ką buvo įmanoma sugadinti, buvo sugadinta, net angos kino projektoriui buvo iškirstos sienoje, o dėl aplaidumo kilęs gaisras sunaikino ir bažnyčios stogą. Bet kurį istorinį artefaktą reikėjo lipdyti iš nuotrupų.
„Turistų grupės iš Estijos, Latvijos ar Švedijos nori išsamių pasakojimų apie vienuolyno istoriją, o štai lietuviai ir gurmaniškų patiekalų degustacijos, – porina L.Juknevičienė.
– Šiuos receptus esame atkūrę, o vienuoliai kadaise čia valgė prabangiai – tai ir daug čia pat tvenkiniuose sugautos žuvies, ir daržovių troškiniai su babka, ir desertai pagardinti šafranu, kuris būdavo atvežamas iš Rygos turgaus, kaip ir vynas ir alyvuogės, ar graikiška rūgštis.“
Nuo 1863 iki 1963 metų Palėvenės vienuolynas buvo uždarytas.
„Tvenkiniai šiais laikais kiek užako, todėl tenkinamės vietinių žvejų pagautomis lydekomis, karosais, lynais – žuvienė privalo būti sultinga, pirkti žuvį iš prekybos centrų mums neleidžia garbė“, – kulinarijos subtilybes porino L.Juknevičienė, kurios teigimu, viena iš pramogų lieka energingesnius edukacijų dalyvius aprengti abitu. Kartais drąsuoliai iš aplinkinių susilaukia replikų – galbūt laikas atsisveikinti su pasaulietiniu gyvenimu ir pasirinkti dvasininko kelią.
Medaus ir muilo derinys
Lietuviškos grupės iš Palėvenės vienuolyno dažnai nubilda į Laimutės sūnaus Vaido atkurtą generolo Jono Černiaus sodybą „Šeimos slėnį“, o užsieniečiai kad ir į Tiberiados vienuolyną Zarasų rajone.
Bet grįžkime į Kupiškį. „Vasara mums darbymetis. Jauna karta nori prasmės, alkoholis tikrai nėra pirmoje vietoje“, – sako Renata Vilimienė, kuri yra įsukusi vos ne teatralizuotas patyrimines „Medaus magijos“ edukacijas. Mokomasi ir gaspadinės pradmenų – kaip gaminti muilą, kad ir su medumi. Jo taiklus naudojimas kartais būna antgamtinis. Brandesni vaikinai nuo tokių pramogų kol kas laikosi atokiau.
Istorinis paveldas, buities rakandai Kupiškyje yra išsaugoti ir buvusių kareivinių pastatuose įkurtame restorane „Dyvai“, kuriame – sočiai istorinių eksponatų.
Visai kito pobūdžio renginiai „sukasi“ visai šalia Kupiškio, Paketurių kaime, kur nuo aukšto Lėvens slėnio šlaito atsiveria puiki panorama į miestą. Čia organizuojamas „Baltas vakaras“, kur menas persipina su levandų aromatu, neaprėpiamasis slėniais ir muzikos garsais.
„Žmonės išsiilgę kiek kitokių reginių. Bilietai tiesiog iššluojami“, – sako renginių sumanytoja Jolita Janušonienė, kuri yra „Žydinčio lauko“ įkūrėja, kurianti natūralius rankų darbo dirbinius bei puoselėja levandų ūkį.
Kaip rasti meškiuką?
Kolegų būrys bastęsis po Kupiškio rajoną primygtinai kupiškėnams į programą siūlė įtraukti meškiuko paiešką. Būtent Mirabelio miške meška atsivedė jauniklių – tai signalizuoja, kad jų populiacija gyva. Susipažinti su meškų gyvensena galima būtų ir vaizdo įrašų formatu – prifilmuotų kadrų, kaip meška išvarto avilius yra daugybė.
Kelionių po Lietuvą siūlančio kelionių organizatoriaus „Kelionių laiko“ atstovė Eglė Blažaitytė kupiškėnams pataria kuo daugiau atsisukti į kulinarinio paveldo puoselėjimą, degustacijas ar edukacijas.
Tokios veiklos leidžia keliautojams pasijusti vietos kultūros dalimi.
„Šių dienų keliautojai labiausiai vertina patyriminį turizmą – gastronomiją, žygius, edukacijų ir amatų dirbtuves. Tokios veiklos leidžia keliautojams pasijusti vietos kultūros dalimi, o ne pasyviais stebėtojais“, – sako Eglė.
