Per porą mėnesių gyvenimo Maljorkoje susiradau draugę. Jos vardas Veronika, jai 32-eji. Veronika dirba Palmos oro uoste. Jos kostiumėliai visad tobulai išlyginti, makiažas ir šukuosena – be priekaištų, ji visad maloni ir geros nuotaikos. Vieną antradienį, kai Maljorkoje buvau vos tik įsikūrusi, Veronika man paskambino ir sako: „tai ką, darom gal kartu į „La ruta martiana“?“. Po teisybei, neturėjau nė menkiausio supratimo, kas toji „ruta martiana“, bet nusprendžiau per daug neklausinėti ir patirti nesuplanuotą nuotykį.
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Ekonomiškas pasiūlymas, tūkstančius Palmos gyventojų ir miesto svečių kviečiantis pasilinksminti |
Itin sumani rinkodara
2010 metų lapkritį keliolika Maljorkos sostinės Palmos barų sugalvojo kiekvieną antradienį savo lankytojams pasiūlyti pincho (nedidelis užkandis) ir zurito (maža stiklinaitė alaus) vos už 2 eurus. Kadangi Ispanija tuomet išgyveno ne pačius geriausius laikus, „La ruta martiana“ tapo gera proga Palmos gyventojams pasilinksminti neprageriant paskutinių šortų, o barams – savaitės vidury nedulkėti tuštiems.
Greitai „La ruta martiana“ tapo tradicine kassavaitine švente, į miesto centrą pritraukiančia tūkstančius žmonių. Dabar pincho ir zurito už porą eurų siūlo daugiau kaip 20 barų ir visi jie sulaukia tiek lankytojų, jog pasitaiko, kad įėjęs į vidų nelabai randi, kur pastatyti koją.
Antradieninis maršrutas (tą ispaniškai ir reiškia „La ruta martiana“) laikomas pavykusiu, jei šiek tiek išgerti ir paragauti siūlomų skanėstų užsukama bent į keletą skirtingų vietų.
Fiesta baigiasi vidurnaktį
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Maljorkietės švenčia be skrupulų – po La ruta martiana jų laukia didesnės linksmybės naktiniuose klubuose |
Taigi jei nusprendi, kad į tavo antradieninį maršrutą bus įtraukti 10 barų, iš viso išleisi 20 eurų (apie 70 litų). Už tokią sumą neblogai pasilinksminsi, bet tikrai neprisigersi iki žemės graibymo – sudėjus visus zuritos, išeitų apie litrą alaus, kas lietuviškam organizmui tikrai ne rodiklis.
Apskritai, „La ruta martiana“ nėra kokios nors masinės išgertuvės. Žmonės eina ne nusitašyti, o susitikti su draugais, paplepėti su pažįstamu baro savininku, užmegzti naujų pažinčių, paragauti užkandžių, kurie kiekviename bare skirtingi, bet visada gardūs.
Kadangi barai antradienį uždaromi iškart po vidurnakčio, „La ruta martiana“ mažai kam virsta baliumi nuo saulėlydžio iki aušros. Žinoma, jeigu tik yra noro, smagią vietelę linksmybių pratęsimui Palmoje visada atrasi. Miesto centre yra keletas barų, kasdien dirbančių iki paryčių. Yra ir kitų pasirinkimų – pavyzdžiui, iki ryto gyvas Paseo Maritimo – ilga pakrantėje nusidriekusi gatvė, pilna barų, restoranų ir klubų. Ten džiaugsmą atrastų ir house, ir roko, ir Lotynų Amerikos muzikos gerbėjai. Bet tai jau kita tema, kurią iliustratyviai išgvildensiu šiek tiek vėlėliau.
Pinchų rojus, arba duokit dar!
Prancūziška duonelė su šiek tiek lydyto sviesto, gabalėlis balto pelėsinio sūrio ir šlakelis spanguolių uogienės – tai buvo pirmasis pincho, paragautas tą antradienį, kai su Veronika pasileidome linksmybių maršrutu (visi žino ispaniškus tapas. Pincho nuo tapa skiriasi tuo, kad paprastai esti pervertas mediniu pagaliuku, o viena iš sudedamųjų dažniausiai būna duona. Tapai baruose ir tavernose užsisakius gėrimą patiekiami nemokamai, o pinchos parduodami atskirai).
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Lengvi pašnekesiai prie kavinės durų čia niekada nevirsta rietenomis ar muštynėmis |
Kitame bare mūsų laukė duonelė, tortilla (ispaniškas omletas) ir džiovinti pomidorai; trečiame – duonelė, keptas pomidoras ir mozzarella.
Kiekvienas bariukas siūlo skirtingą užkandį, taigi vieną kartą apsilankius „La ruta martiana“, galima pasisemt tiek idėjų sumuštiniams, kad jų užteks visam likusiam gyvenimui ir dar liks.
Mažas minusas
Smagu matyti daug besilinksminančių žmonių, bet eilės prie pinchos ir zuritos iš tiesų užknisa. Kartais tenka laukti keliolika minučių, kad gautum šlakelį alaus ir mažą užkandį, kurie burnoje dingsta tiesiog akimirksniu. Taigi jei tokiu būdu tikitės numalšinti alkį – neišdegs. „La ruta martiana“ reikalauja kantrybės, ypač jei nesi pratęs prie iš proto varančio karščio. Kai barą užplūsta minia žmonių, gali pasirodyti, kad deguonies tau ėmė ir nebeliko, temperatūra pakilo gerokai virš 30 laipsnių, ir kartais ima atrodyti, kad vietoj trynimosi į prakaituotus bendražygius, mieliau pasirinktum lengvą pasivaikščiojimą ar tiesiog keliautum namo.
Kad ir kaip būtų, šioje šventėje bloga nuotaika užsikrėsti neįmanoma, o linksmam pokalbiui nebūtina grūstis į barą – puikiai nusiteikusių žmonių pilnas miesto centras ir visi jie noriai bendrauja su nepažįstamaisiais.
5 barai – tiek spėjau aplankyti per vieną antradienio maršrutą. Veronika, kaip maljorkietė, nepasišiukšlino ir šventę iki 4 ryto pratęsė diskotekoje. Kitą dieną ji sėkmingai nukeliavo į darbą, o vakare nesiskundė pagiriomis ar tuo, jog miegojo vos 3 valandas. Ji buvo puikios nuotaikos ir nė neabejojo, kad maršrutą pakartos ir kitą, ir dar kitą antradienį.
Vieniem – laimė, kitiem – toli gražu
Deja, „La ruta martiana“ neša ne tik gerą nuotaiką. Vieniems tai – mažutė šventė, o kitiems – didžiulė kančia, kurią tenka patirti kiekvieno antradienio naktį. Palmos centro gyventojai tikrai neploja katutėmis, kai lengvai įkaušusi minia šūkauja jiems po langais arba ima ir užtraukia kokią liaudies dainą.
Kad kaimynai per daug nepurkštautų, trečiadienį organizuojama mažesnė „La ruta martiana“ versija – atseit linksmybių ištroškę žmonės turėtų pasiskirstyti per dvi dienas ir nepaversti Palmos centro milžinišku naktiniu klubu. Kas iš to išėjo? Ogi pilnas miesto centras antradienį ir šiek tiek mažiau pilnas trečiadienį. Barai ir lėbautojai džiaugiasi, o vargšai kaimynai vėlgi verkia.
 |
| A.Kavaliauskaitės nuotr./Uždraudus rūkyti baruose, prie durų ėmė rinktis kaimynų itin nemėgstami rūkaliai |
Apskritai, šiame Kauno dydžio mieste, kuriame barų, kavinių bei restoranų – šimtai, kaimynai yra didžiulė problema. Ypač – nuo šių metų pradžios, kai Ispanijoje buvo uždrausta rūkyti viduje. Neretai pasitaiko, kad prie baro durų stovi daugiau žmonių nei pačiame bare – jie išsineša gėrimus į lauką, rūkymo pertraukėlė paprastai užsitęsia ilgiau nei keletą minučių, o baigiasi ji tada, kai kokia įsiutusi tetutė Catalina ant lėbautojų šliūkšteli kibirą vandens ar, dar geriau – išbando akies taiklumą mesteldama vieną kitą papuvusį pomidorą. Taigi jei kada teks sudalyvauti „La ruta martiana“, po langais geriau nestovėkite, bet kad sudalyvauti verta, net negali būti kalbų.
