Jai šį pavasarį pavyko įgyvendinti seniai planuotą 10 dienų kelionę po Jutos valstiją JAV. Šalia Hitrou oro uosto įvykęs gaisras bei dėl jo atšauktas skrydis atostogas viena diena sutrumpino ir pabrangino, tačiau, nepaisant šio nelemto įvykio, kelionė pavyko tobulai.
Kiaušinių parduotuvėse yra.
„Atskridome į Los Andželą, pasiėmėme keturiais ratais varomą, rėksmingai raudoną pikapą ir nurūkome Jutos link. Jei kam smalsu – ne, pasų kontrolės pareigūnai telefonų netikrino, daugiau negu visada neklausinėjo, taip, kiaušinių parduotuvėse yra, taip, viskas, kaip visur, pabrangę“, – šmaikščiai pasakojimą apie kelionę į JAV pradėjo E.Aleknavičiūtė.
Pasak jos, su oru pasisekė tiesiog begėdiškai – dar pora dienų iki kelionės temperatūra naktį buvo iki 12 laipsnių šalčio (dieną – apie 0), o jiems atvykus visą savaitę dienomis laikėsi 20 laipsnių šilumos, naktį – apie 8 laipsnius. Tik paskutinę kelionės dieną, grįžtant iš žygio, pasipylė kruša ir oras vėl nemandagiai subjuro.
„Pirmą kartą gyvenime pasielgėme protingai – skrydžio dieną nemušėme rekordų sukdami vairą. Nuo Los Andželo nuvažiavę vos 200 km, miegoti stojome Barstou. Užtai ryte pabudus laukė daugiau kaip 700 km tirpdymo programa.
Pirmas kojų pramankštinimas – prie Las Vegaso išrikiuotos spalvingos instaliacijos – Seven Magic Mountains. Jų ekspozicija turėjo trukti vos dvejus metus (nuo 2016 iki 2018 m.). Turiu nudžiuginti – stovi jie ten ir šiandien, panašu, kad bent iki 2027 m. dar stovės“, – kelionės įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Antra stotelė – „Cathedral Gorge State Park“.
„Pagrindinis maršrutas, kurį planavome praeiti, buvo uždarytas, tad paslankiojome trumpesniu.
Slot kanjonai, arba plyšiniai kanjonai, yra mano mėgstamiausi“, – apie pirmą aplankytą kanjoną, kuris susidarė vandeniui ir vėjui „drožinėjant“ suslėgto molio, dumblo ir pelenų masę, pasakojo E.Aleknavičiūtė.
Kosminė peleninė
Iš viso šioje kelionėje lietuvaičiai įveikė net 7 žygius ir pėsčiomis sukorė apie 100 kilometrų.
„Pirmas žygis – „Cosmic Ashtray“ (liet. Kosminė peleninė). Patiks visiems, kas mėgsta tylą ir nesistumdyti alkūnėmis su kolegomis keliautojais.
Žygio ilgis – maždaug 14 kilometrų. Teoriškai – 12, bet oficialiai nužymėto maršruto kaip ir nėra, tad dalį kelio eini apčiuopomis. Jei prie žemėlapio nuolat nelaikai priklijavęs akių – tenka ir šiek tiek nuklysti. Dar ir apie pačią „peleninę“ patupinėji, taip ir prisisuka pora papildomų kilometrų“, – pasakojo keliautoja.
Ji neslėpė, kad šviečiant dykumos saulei nėra labai lengva nei smėliu klampoti, nei vulkaninės kilmės uoliena trepsėti. Net žiemą būtinas kremas nuo saulės bei reikia neštis daug vandens ar gėrimo su elektrolitais.
„Per 5 valandas susitikome tik vieną žmogų ir šuniuką“, – kelionės niuansus prisiminė lietuvė.
Beje, šiame žygyje lietuvaičiai rado Moki rutuliukų.
„Jie, kiek žinau, labiausiai būdingi Jutai, o susidarė, kai požeminiai vandenys geležį nusodino aplink smėlio grūdelius, suformuodami kietą geležies oksido apvalkalą. Per milijonus metų jie įgavo rutulio formą.
Senovės indėnai juos naudojo savo ritualuose, dar dabar šie akmenėliai vadinami šventais. Nežinau, ar visur, tačiau prie šio maršruto pradžios buvo įkaltas stulpas, draudžiantis ką nors rinkti ir išsinešti. Visur prašoma laikytis principo – palik tik pėdas, išsinešk tik nuotraukas“, – pasakojo keliautoja.
Ėjau lydima vaizdinių haliucinacijų.
Po pusantros valandos ėjimo keliautojams visu grožiu atsivėrė „Kosminė peleninė“. Pasak jų, smėlis joje yra žėrintis tarsi auksas, nepaprastai gražios oranžinės spalvos.
„Pagal pėdas buvo matyti, kad galima nulipti ir į pačią „peleninę“, tačiau, pasiskaitę pamokančių istorijų apie dugne nakčiai įstrigusius entuziastus, nutarėme nerizikuoti. Eiti buvo stebėtinai sunku. Paskutinį kilometrą ėjau lydima vaizdinių haliucinacijų. Taip – vaizdas gražus, bet pastangų kainuoja neproporcingai daug“, – atviravo keliautoja.
Iššūkis – neįstrigti
Kitą dieną lietuvaičių laukė tikras išbandymas Peekaboo ir Spooky plyšiniuose (slot) kanjonuose.
„Abu esame nežemi ir nesmulkūs žmonės. Automobilių stovėjimo aikštelėje pastatyta siaura arka su griežta rekomendacija toliau neiti tiems, kas per ją neprasispraudžia. Labai bijojau, kad netilpsiu ir įspūdingo žygio teks atsisakyti. Bet kadangi pirmą išbandymą gana lengvai įveikėme, pilni ryžto ir pasitikėjimo patraukėme šturmuoti kanjonų.
Šiais kanjonais rekomenduojama žygiuoti pagal laikrodžio rodyklę. Patarčiau neimprovizuoti ir prieš laikrodžio rodyklę neiti.
Yra dideli atstumai, kur nėra jokių šansų apsilenkti. Pradžia šiek tiek nugąsdino, bet vienas kitą stumdami ir traukdami užlipome praktiškai stačia siena į Peekaboo kanjoną“, – prisiminė E.Aleknavičiūtė.
Keistai pakrypo ir įstrigo pėda.
Ji priminė, kad tokio tipo kanjonų nepatariama lankyti lyjant lietui ar net ir esant nedidelei lietaus galimybei.
„Buvo momentų, kur reikėjo praktiškai gulomis ropoti po akmenimis. Spooky kanjonas yra ypač siauras. Reikia tikrai sąžiningai įvertinti ne tik savo kompleksiją, bet ir santykį su ankštomis erdvėmis.
Vienu momentu, kur galėjome spraustis tik šonu, keistai pakrypo ir įstrigo pėda. Į priekį pasislinkti negaliu – nes tarpeklis apie metrą krenta žemyn – atgal irgi ne – ten jau 4 žmonės susigrūdę. Kad išjudintum koją – reik pasisukti, bet klubai neleidžia...
Pradėjo daužytis širdis ir trūkti oro.
Pajaučiau, kaip pradėjo daužytis širdis ir trūkti oro. Kažkokiu būdu sugebėjau save nuraminti, per stebuklą pralaisvinau pėdą, iškėliau koją, tada šiek tiek pasisuko klubas ir išsivadavau. Entuziazmas eiti toliau dingo, bet ir atgal kelio nebebuvo...“ – įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Paskutinėje atkarpoje lietuvaičiai strigo abu. Kanjonas juosmens aukštyje staiga taip susiaurėjo, kad tiesiog buvo anatomiškai per siauras prasisprausti. Teko šliaužti ropomis, siauriausioje vietoje išsilankstant įvairiomis jogos pozomis.
„Išlindę sutikome anksčiau matytų kinų grupelę, kurie, matydami mus, įveikusius kanjoną, buvo net labiau nustebę nei mes patys. Pajuokavome, kad po mūsų ėjimo, kanjonas tapo platesnis“, – pasakojo gero humoro jausmo nestokojanti keliautoja.
Privaloma viską išsinešti
Taip pat vaizdžiai ji atpasakojo ir kito – „Reflection Canyon“ (liet. „Atspindžių kanjono“) šturmą.
„Pirma dalis – 80 km važiuojant sudėtingu akmenuotu keliu, kertant upės vagas neprasikirsti padangos. Ryšio nėra, civilizacijos 50 mylių spinduliu – irgi nelabai, automobilių per dieną pravažiuoja vos vienas, jei pasiseks.
Kadangi žygio trasa – apie 13 km į vieną pusę, o kanjoną norėjome pamatyti saulei leidžiantis ir kylant – nutarėme žygiuoti su nakvyne palapinėje.
„Smagiausia“, kad kelyje nėra jokios galimybės pasipildyti vandens, tad 2 dienų racioną reikia temptis su savimi.
Nešėmės po 8 litrus vandens ir gėrimų. Vos vos užteko. Ačiū profesionaliems keliautojams, patarusiems šiek tiek vandens pasislėpti pakeliui einant į priekį.
Po litrą pasilikome nuėję 2 ir 5 km, 20 kg sveriančios kuprinės truputį palengvėjo, o einant atgal buvo smagu rasti paslėptus rezervus“, – žygio detales prisiminė moteris.
Visgi, pasak jos, vaizdas ir žygyje patirta atmosfera tikrai verti pastangų.
Teoriškai gamtinius reikalus leidžiama likviduoti 20 cm gylio išsikastoje duobutėje.
„Sakoma, kad labai dažnai čia atėjęs nerasi nė vieno žmogaus, tačiau atsižvelgiant į nuostabų orą, ganėtinai giedrą dangų ir beveik nulinį vėją – kanjoną dalijomės gal dar su 10 žmonių (fotografų).
Čia irgi galioja labai griežti „Leave no trace“ reikalavimai. Išsinešti privalai viską. Turiu omenyje – VISKĄ. Teoriškai gamtinius reikalus leidžiama likviduoti 20 cm gylio išsikastoje duobutėje, bet atsižvelgiant, kad aplink vien akmuo – šis variantas atkrenta“, – detalėmis dalijosi keliautoja.
Ji pasakojo, kad dėl savo atokumo nuo civilizacijos dangus naktį būna labai tamsus, o žvaigždės nepaprastai ryškios. Paukščių takas matomas plika akimi ir per telefono lęšį. Neabejotinai geriausiai šis kanjonas atsiskleidžia auštant.
„Tai buvo vienas iš gražiausių saulėtekių mano gyvenime. Vertėjo tempti didžiulę kuprinę, nusvilti saulėje ir miegoti praktiškai ant akmenų.
Žygis buvo labai sunkus, bet pati patirtis – nepakartojama. Šią vietą per metus aplanko vos keli šimtai žmonių“, – pasakojo E.Aleknavičiūtė ir juokėsi, kad, norėdama įamžinti šį grožį, ji pasidarė kone 90 beveik visiškai vienodų nuotraukų.
Šią vietą per metus aplanko vos keli šimtai žmonių.
Tiesiai iš „Atspindžių kanjono“ lietuviai patraukė į Torrey miestelį patyrinėti Kapitolijaus Rifo nacionalinio parko.
„Kadangi „America the beautiful“ pasą už 80 dolerių buvome nusipirkę dar praeitoje kelionėje, visi žygiai šiame parke buvo nemokami“, – paaiškino keliautoja.
Dar vienas objektas – „Moonscape Overlook“ (Mėnulio panoramos (kraštovaizdžio)) apžvalgos aikštelė.
„Kaip tyčia, mums atvykus apsiniaukė dangus, pakilo vėjas, dar labiau sustiprindamas nežemiškumo įspūdį. Turėjau svajonę nusifotografuoti ant šio iškyšuliuko. Vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, kad vertė iš kojų.
Jokia nuotrauka nėra verta gyvybės, tad pasilikau šią pramogą kitam kartui. Šiaip važiuojant pro šalį užsukti tikrai verta. Kelias nėra labai geras, bet išvažiuojamas, nemokamas, praktiškai nereikia jokių pastangų, tik išlipai iš automobilio ir grožėkis“, – detalėmis dalijosi moteris.
Goblino lindynėje
Kitas aplankytas objektas – „Goblin Valley State“ parkas.
„Jis, kaip ir visi „State“ parkai, apmokestintas. 20 dolerių už mašiną. Bet tai įdomus ir nemažai veiklos turintis parkas. Man asmeniškai ten esantys dariniai labiau priminė grybus, negu goblinus.
Buvo vėjuota, tad nutarėme pasidairyti veiklos uždarose patalpose. Tam geriausiai tiko „Goblins Lair“ – Goblino lindynė. Buvome pasvarstę išsipirkti nusileidimo su virvėmis turą, tačiau kelionei netikėtai pabrangus, šios idėjos atsisakėme. Į urvą teko leistis klasikiniu – rankų / kojų / užpakalio – būdu.
Urvas tikrai įspūdingas ir vertas keleto minučių pasikabarojimo akmenimis. Du išdykę paaugliukai atskleidė, kad iš urvo yra ir kitas kelias – mažu tuneliuku, vedančiu po akmenimis.
Pabandėme ir mes juo išlįsti. Mano kelionė baigėsi ten, kur jau reikėjo ropoti pilvu. Aš mažai ko bijau – tik pelių, varlių ir šliaužti nežinomu tamsiu urvu po žemėmis, kur negali apsisukti... Išlipti teko taip, kaip ir įlipome – ropščiantis per didelius riedulius“, – pasakojo keliautoja.
Pasak jos, visai šalia Goblino migio yra ir jo pačiūtės – „Goblinette's Lair“. Subtilesnis, mažesnis ir lengviau pasiekiamas. Žinoma, lietuviai aplankė ir pastarąjį.
Las Vegasas nesužavėjo
Kitą dieną pora pagaliau išsimiegojo ir nulėkė pažygiuoti po „Capitol Reef“ nacionalinį parką. Jis, pasak keliautojos, gali apžavėti net nelipant iš mašinos. Tačiau ir čia jie dar turėjo ne vieną žygį.
Dar kitą dieną pora jau traukė Los Andželo kryptimi.
„Pasirinkome važiuoti per Zajono parką. Vėlgi – su „America the beautiful“ kortele įvažiavimas nemokamas. Jokių žygių šį kartą nedarėme, bet ten ir šiaip važiuoti gražu.
Man tai buvo teleportacija iš gamtos rojaus į civilizacijos pragaro ratus.
Las Vegasas yra maždaug pusiaukelėje tarp Eskalantės ir Los Andželo, viešbučiai ten pigūs, tad sustojome nakvynei.
Šįkart senajame Las Vegaso pramogų rajone. Man tai buvo teleportacija iš gamtos rojaus į civilizacijos pragaro ratus, bet kai kam visai patiko, ypač patiko išlošti 200 dolerių – atsipirko nakvynė ir vakarienė“, – prisiminė lietuvė ir neslėpė, kad Las Vegasas – ne jos stichija, bet pažintiniais tikslais buvo visai įdomu pamatyti ir šį daugelio turistų lankomą objektą.
