Net po kelių savaičių, grįžus į Lietuvą, vis pagaunu save abejojančią, ar čia tikrai mano pilkas pavasaris, ar aš vis dar klaidžioju tarp raudonų popierinių žibintų, kvėpuodama sodriais prieskoniais? Tai pojūtis, kuris neišblėsta. Malaka man priminė ne „atvirukinę“ Kiniją, o gyvą, pulsuojančią istorija vietą. Tai pasaulis, kuriame spalvas ne tik mačiau, bet ir jaučiau oda.
Malaka – tai miestas Malaizijoje, įsikūręs prie strategiškai svarbaus Malakos sąsiaurio, kuris nuo seno buvo vienas svarbiausių pasaulio jūrinių prekybos kelių. Per šį siaurą vandens ruožą šimtmečiais plaukė laivai, gabenantys prieskonius, šilką, porcelianą ir kitas brangenybes tarp Rytų ir Vakarų.
Šioje istorijoje itin svarbi ir Kinija.
Dėl šios priežasties Malaka tapo ne tik prekybos centru, bet ir geidžiamu taikiniu skirtingoms imperijoms. Čia savo pėdsaką paliko portugalai, olandai ir britai. Tačiau šioje istorijoje itin svarbi ir Kinija. Būtent kinų bendruomenė čia įsišaknijo, atnešdama savo tradicijas, architektūrą, religiją ir gyvenimo būdą, kuris iki šiol aiškiai jaučiamas.
