Dar mokyklos metais užsimezgęs susižavėjimas paslaptinga Himalajų šalimi po daugelio metų virto dviejų savaičių kelione į vadinamąjį pasaulio stogą. Kartu su drauge ji gegužės pradžioje leidosi į piligriminį žygį aplink šventąjį Kailašo kalną – vieną svarbiausių dvasinių vietų pasaulyje.
Tai nebuvo savarankiška kelionė, nes Tibete užsieniečiai negali laisvai keliauti. Reikėjo Kinijos vizos, specialaus Tibeto leidimo, registruotos agentūros ir vietinio tibetiečio gido.
Aukštikalnių išbandymai, tibetiečių nuoširdumas, jautrūs pokalbiai apie tikėjimą ir kasdienybę bei akistata su didinga gamta paliko įspūdį, kurio neįmanoma sutalpinti į lagaminą. Apie kelionę, kuri prasidėjo nuo svajonės, o tapo gilia vidine patirtimi, Viktorija sutiko papasakoti plačiau.
– Kas paskatino jus leistis į kelionę į Tibetą ir kokius lūkesčius turėjote prieš išvykdama?
– Noras vykti į Tibetą ir atlikti korą neatsirado staiga. Tai buvo ilgas vidinis procesas, prasidėjęs dar mokyklos laikais. Tuo metu skaičiau Jurgos Ivanauskaitės knygas, Pauliaus Normanto tekstus ir poeziją. Tibetas mane traukė ne kaip egzotiška kryptis, o kaip kažkas labai artimo ir sunkiai paaiškinamo.
Buvau prisimokiusi įvairių kvėpavimo technikų, tačiau nė viena neveikė taip, kaip tikėjausi. Geriausia buvo tiesiog leisti kūnui pačiam surasti natūralų ritmą.
Tibete sakoma, kad kalnas pakviečia. Man atrodo, tai labai tiksliai apibūdina mano patirtį. Tai nebuvo sprendimas „nuvažiuoti į žygį“. Veikiau ilgai brandintas santykis su vieta, kuri nuolat grįždavo į mintis.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Tibetą – kas labiausiai nustebino ar sužavėjo?
– Į Tibetą atvykome ne lėktuvu, o traukiniu. Tai ypatinga patirtis, nes šis maršrutas laikomas aukščiausiai pasaulyje važiuojančiu traukiniu. Kelionės metu pakilome iki maždaug 5100 metrų aukščio virš jūros lygio, o vėliau leidomės į Lasą, esančią apie 3600 metrų aukštyje.
Todėl pirmasis įspūdis buvo susijęs ne tiek su romantika ar egzotika, kiek su labai realiu susidūrimu su aukščiu. Organizmas turi prisitaikyti, todėl pirmosiomis dienomis visas dėmesys krypsta į aklimatizaciją. Tempas natūraliai sulėtėja, mokaisi nebeskubėti ir įsiklausyti į kūną.
Tuo lėtu ritmu pradėjome pažintį su Tibetu – aplankėme Potalos rūmus, Džokango šventyklą, vaikščiojome Barkhoro gatvėmis. Mane labiausiai nustebino kontrastas. Vienoje pusėje jauti labai seną, autentišką ir sakralią Tibeto dvasią – piligrimus, maldos ratus, vienuolynus, žmonių tikėjimą. Kitoje pusėje matai modernią Kinijos įtaką – plačias gatves, naujus verslo centrus, prekybos kompleksus ir sparčią urbanizaciją.
Tas dviejų pasaulių susitikimas paliko stiprų įspūdį. Atrodė, kad Tibetas šiandien gyvena tarp labai senos tradicijos ir labai greitai besikeičiančio šiuolaikinio pasaulio.
– Kuri vieta ar kraštovaizdis paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?
– Man būtų sunku išskirti vieną vietą. Žinoma, Kailašo kalnas buvo pagrindinis kelionės tikslas ir labai svarbi patirtis, tačiau ne mažesnį įspūdį paliko ir šventieji Tibeto ežerai, kalnų peizažai bei vienuolynai, įsikūrę atokiose aukštikalnių vietose.
– Ar teko susidurti su aukštikalnių iššūkiais – kaip organizmas reagavo į didelį aukštį virš jūros lygio?
– Nors fiziškai jaučiausi pasiruošusi, aukštis labai greitai primena, kad svarbiausia ne raumenys, o gebėjimas prisitaikyti. Mes ėjome visą 52 kilometrų korą be deguonies, be pagalbinių priemonių ir visus daiktus nešėmės pačios.
Tai, kas mūsų visuomenėje dažnai atrodytų kaip pasaka ar kažkas beveik stebuklinio, ten yra natūrali kasdienybės dalis. Ir būtent šis perėjimas iš „žinojimo apie“ į „buvimą su tuo“ paliko stipriausią įspūdį.
Pagrindinis pojūtis aukštyje, jei žmogus neserga kalnų liga, yra galvos spaudimas dėl pakitusio slėgio. Labai daug dėmesio teko skirti kvėpavimui. Buvau prisimokiusi įvairių kvėpavimo technikų, tačiau nė viena neveikė taip, kaip tikėjausi.
Geriausia buvo tiesiog leisti kūnui pačiam surasti natūralų ritmą. Kai nustojau kontroliuoti kvėpavimą ir pradėjau juo pasitikėti, eiti tapo daug lengviau. Kelionės metu matėme nemažai žmonių, naudojančių deguonies balionėlius ar net nuolatines deguonies kaukes. Aukštis veikia kiekvieną skirtingai ir ten greitai supranti, kad ne tu diktuoji sąlygas aplinkai, o turi prisitaikyti prie jos.
– Kokį įspūdį paliko vietiniai žmonės, jų kasdienis gyvenimas ir bendravimo kultūra?
– Tibetiečiai paliko labai gilų įspūdį. Net ir dabar su drauge prisimename, kad sunku tai paaiškinti kitaip nei „sielos lygmeniu“.
Mūsų viena įsimintiniausių patirčių Lasoje – buvo tiesiog sėdėti ant suoliuko miesto centre ir būti. Nesvarbu, ar tai vaikas, jaunuolis, senukas ar vienuolis – žmonės tave pastebi, nusišypso, pasveikina „Tashi Delek“. Smalsesni prieina, prisėda šalia. Nors mus skiria kalbos barjeras, nuolat jauti šilumą, geranoriškumą ir labai gilų žmogišką ryšį.
Ir išties – žmogaus gerumas yra pati geriausia terapija.
– Ar buvo susitikimas, pokalbis ar netikėta pažintis, kuri tapo vienu ryškiausių kelionės prisiminimų?
– Kelionės metu užsimezgė labai šiltas ryšys su mūsų tibetiečiu gidu. Kartu praleidome nemažai laiko, todėl natūraliai atsirado daug pokalbių apie Tibetą, jo kultūrą, religiją ir žmonių gyvenimą.
Vienas jautriausių momentų nutiko visai netikėtai. Buvau pasiėmusi Jurgos Ivanauskaitės knygą. Ant jos viršelio buvo nuotrauka, kurioje autorė įamžinta kartu su Dalai Lama. Mūsų gidas, pamatęs knygą, iš pradžių paprašė ją padėti giliau į kuprinę ir viešai nerodyti. Jis paaiškino, kad dėl Kinijos politikos tiek man, tiek jam tai gali sukelti nemalonumų.
Po kurio laiko jis paprašė knygą parodyti dar kartą. Atsargiai paėmė ją į rankas, pažvelgė į Dalai Lamos nuotrauką, prisidėjo ją prie savo galvos ir labai ramiai pasakė: „Jis man yra viskas.“
Tą akimirką labai aiškiai pajutau skirtumą tarp oficialios politikos ir žmogaus vidinio pasaulio. Nors apie Dalai Lamą viešai kalbėti sudėtinga, jo reikšmė daugelio tibetiečių gyvenime išlieka labai gyva ir gili. Tai buvo trumpas, bet labai stiprus momentas.
– Tibetas garsėja budizmo tradicijomis. Ką naujo sužinojote apie vietos religiją ir dvasinį gyvenimą?
– Negalėčiau pasakyti, kad sužinojau kažką visiškai naujo. Tibetu domėjausi daug metų, todėl nemažai dalykų apie budizmą, piligrimystę ar tibetiečių tradicijas jau buvau skaičiusi anksčiau.
Tačiau didžiausias įspūdis buvo ne nauja informacija, o galimybė pamatyti tai gyvai.
Man atrodo, kad Tibeto dvasingumo esmė slypi tame, jog jis nėra atskirtas nuo gyvenimo. Tai nėra teorija ar idėja, kuri egzistuoja knygose ar šventyklose – ji matoma žmonių veiksmuose, jų santykyje su aplinka ir vienas kitu.
Tai, kas mūsų visuomenėje dažnai atrodytų kaip pasaka ar kažkas beveik stebuklinio, ten yra natūrali kasdienybės dalis. Ir būtent šis perėjimas iš „žinojimo apie“ į „buvimą su tuo“ paliko stipriausią įspūdį.
Man atrodo, kad Tibeto dvasingumo esmė slypi tame, jog jis nėra atskirtas nuo gyvenimo. Tai nėra teorija ar idėja, kuri egzistuoja knygose ar šventyklose – ji matoma žmonių veiksmuose, jų santykyje su aplinka ir vienas kitu.
– Kokį momentą galėtumėte pavadinti emocingiausiu ar net pakeitusiu jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Emociškai stipriausias momentas buvo Drolma La perėja – aukščiausias koros taškas, esantis apie 5600 metrų virš jūros lygio. Tai vieta, kuri budistinėje tradicijoje laikoma labai reikšminga – siejama su Tara (Drolma), užuojautos ir išlaisvinimo simboliu, o kartu ir su ribine būsena tarp „senos“ ir „naujos“ sąmonės patirties. Ne veltui ji dar vadinama „mirties perėja“, nes aukštis ir fizinis krūvis čia tampa tikru išbandymu.
Natūraliai pasiekus šią perėją atsiranda noras sustoti, sulėtėti, apsidairyti aplink ir sykiu – pabūti savo vidinėje erdvėje. Tai labai sunku nusakyti žodžiais...
– Kas Tibete labiausiai skiriasi nuo Lietuvos – tiek gamtoje, tiek žmonių gyvenimo būde?
– Didžiausias skirtumas man buvo gamtos mastelis. Lietuvoje gamta yra labai jauki, artima, kupina žalumos, gyvumo, ji tarsi nuolat šalia žmogaus. Joje lengva jaustis saugiai ir „savo vietoje“.
Tibete gamta sukuria visiškai kitokį jausmą. Ten atsiveria didžiulės erdvės, kalnų masyvai, aukštikalnės, kuriose jautiesi labai mažas. Atsiranda didingumo, mastelio, net tam tikro nuolankumo jausmas prieš tai, kas yra daug didesnė jėga nei tu pats.
Skiriasi ir žmonių gyvenimo būdas, kurį labai stipriai formuoja budizmo tradicija. Piligrimystė ten yra neatsiejama gyvenimo dalis – daugelis žmonių per gyvenimą atlieka ne vieną piligriminę kelionę, kartais net iš savo kaimo pėsčiomis iki šventų vietų, tokių kaip Kailašas, o dalis jų tai daro ir nusilenkimais per visą kelią. Ir tai gali trukti mėnesiais ar net metais.
Taip pat gyvenimas dažnai pasidalina tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo: dalis žmonių, ypač turinčių išsilavinimą, dirba miestuose, kaip mūsų gidas, o grįžę į savo regionus ar kaimus dažnai gyvena labai paprastą gyvenimą – užsiima gyvulininkyste, gano jakus.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti Tibetą žmogui, kuris ten niekada nebuvo, ką pasakytumėte?
– Tai vieta, kuri dar išlaikiusi labai savitą kultūrą ir tradicijas, tačiau kartu gyvena nuolatinėje kaitoje ir neapibrėžtume dėl politinės realybės, kuri kelia klausimą, kiek ilgai tai dar išliks.
– Ką iš Tibeto parsivežėte ne lagamine, o širdyje – kokia svarbiausia šios kelionės pamoka?
– Nemanau, kad šiandien galėčiau iki galo racionaliai įvardyti, ką ši kelionė man suteikė. Labiau jaučiu, kad ji buvo atsakas į labai seną, ilgai manyje brandintą vidinį impulsą. Yra kelionių, kurios neatsiranda iš plano ar sprendimo – jos labiau „pakviečia“. Tibetas ir koros patirtis man buvo būtent tai.
Jei bandyčiau tai apibūdinti metaforiškai, sakyčiau, kad tai panašu į pasėtą sėklą. Šiuo metu dar negaliu žinoti, kaip ji augs ar kokiomis formomis pasireikš mano gyvenime – gal tai bus nauji suvokimai, kryptys, sprendimai ar gilesnis santykis su savimi ir aplinka.
Kol kas tai labiau vidinis procesas, kuris tik prasidėjo. Kartu ši kelionė labai aiškiai sustiprino ir kitą jausmą – kaip gera yra sugrįžti. Nebuvo jokio atotrūkio nuo kasdienybės ar idėjos, kad „tik ten yra tikra“. Priešingai, kelionė dar labiau išryškino vertę to, kas yra čia: namai, žmonės, darbas, kasdieniai ritmai ir šaknys. Todėl ši patirtis man nėra pabėgimas nuo gyvenimo – ji labiau padėjo jį dar aiškiau pamatyti.
