Aš pats nesu itin didelis šio renginio fanas, bet dažniausiai šalia savęs turiu žmonių, su kuriais norėdamas išlaikyti santykį, esu priverstas sėdėti iki 2 val. nakties, kol jis nepasibaigia. Ir, žinokite, ne tik sėdžiu, bet ir balsuoju. Tik mano balsavimas savotiškas – balsuoju ne už patikusius atlikėjus, o už valstybę, prieš metus mums skyrusią daugiausiai balsų. Tai yra padėkos balsas.
Pernai, pavyzdžiui, nepaisant to, kad man labiausiai patiko estai, balsavau už Latviją. Ir jau žinau, už ką balsuosiu šiemet. Už ką? Ir vėl už Latviją – pernai jie mūsų Silvestrą palaikė labiausiai iš visų. Ta proga galėčiau daugiau parašyti ir apie keliones po Latviją, bet visai neseniai rašiau, tai kol kas susilaikysiu.
Pakalbėkime apie keliones po Estiją, nes ne veltui juk tokią įžangą padariau.
Vietoj to parašysiu apie Estiją, nes believe it or not, šioje „Eurovizijoje“ mano favoritas vėl yra estas. Tas, kur apie kavą dainuoja ir italus trolina. Tikiuosi jo pasirodymas finale bus sėkmingas, o mes „Eurovizijos“ temą tuo ir baikime ir pakalbėkime apie keliones po Estiją, nes ne veltui juk tokią įžangą padariau.
Kad jau ne per seniausiai kalbėjome apie Latvijos bei Lenkijos pajūrį, šiandien pažiūrėkime, koks jis yra Estijoje. Kodėl? Nes ta šalis negali būti palikta nuošalyje – estai, kaip ir latviai su lenkais, yra mūsų draugai, likimo broliai bei sąjungininkai, kuriuos turime mylėti bei gerbti vienodai.
