Kas jiems yra, siutau stovėdamas, ko tie pasieniečiai taip lėtai kruta, tokiu tempu čia mes iki pietų prastovėsime. Mano pasipiktinimas, aišku, nieko nepakeitė, teko tą nelaimingą eilę atstovėti svajojant ne apie šiltus kraštus, o tiesiog apie lovą.
Atėjus mūsų eilei, pamačiau, kodėl ji judėjo taip lėtai. Pasienio pareigūnai atvykėlių klausinėjo tiek daug ir tokių nesąmonių, kad senokai buvau taip matęs. Kokių nesąmonių? Na, pavyzdžiui, koks jūsų gyvenamos vietos telefono numeris? Iš kur man žinoti, niekas šiais laikais į telefonus neskambina.
Kaip darželinukai turėjome pasisakyti apie kiekvieno mūsų ryšį vienas su kitu.
Arba – kaip jūs į tą vietą nuvyksite? Kaip tai, kaip, skraidančiais kaliošais, kuo daugiau? Arba – kas jūs vienas kitam esate? Keliavome keturiese, tad išsirikiavę kaip darželinukai turėjome pasisakyti apie kiekvieno mūsų ryšį vienas su kitu. Absurdas kažkoks.
