Sekite 15min Google
Tiesą sakant, yra netgi atvirkščiai: Alžyras man visada buvo iš tų šalių, kurias ypač norėjau aplankyti. Kodėl? Nes tai yra didžiausia pagal plotą, viena keisčiausių ir bene uždariausia Afrikos šalis, šalia savęs turinti tokius turistinius megapolius kaip Marokas ir Tunisas, tačiau pati yra visiškai ne turistinė – tas retas turistas joje jaučiasi kaip mamos pamestas našlaitis. Tokia valstybė jau savaime kelia susidomėjimą ir norą pažiūrėti, kas ji per dalykas.
O kodėl joje nebuvau buvęs? Nes ji beveik neįsileidžia turistų. Pirmuosius bandymus patekti į Alžyrą buvau pradėjęs prieš 16 metų, kai dar nebuvo išmaniųjų telefonų. Tada visi buvo nesėkmingi.
Tas retas turistas joje jaučiasi kaip mamos pamestas našlaitis.
Kaip ten buvo? Teoriškai, lietuviai Alžyro vizą gali gauti tik tos šalies ambasadoje Varšuvoje, tačiau tai yra labai sudėtingas procesas, nes prieš tai reikia surinkti krūvą popierių, kad paraiška vizai būtų bent priimta.
Tas popierių sąrašas yra komplikuotas (visokie iškvietimai ir pan.) ir labai neaiškus. Tada, pamenu, rašiau laišką su prašymu paaiškinti, bet jokio atsakymo negavau. Į skambučius ambasada irgi neatsakė. Tai sutraktavau, kad Alžyrui metas dar nėra atėjęs ir kuriam laikui jį pamiršau. Tikėjausi, kad laikui bėgant ta šalis patekimą į ją sušvelnins ir nebereikės dėti tiek pastangų.
