Sekite 15min Google
Pietų Estija nėra vieta, kurią norisi tiesiog „apibėgti“ per savaitgalį. Ji labiau skirta tiems, kurie kelionėje ieško ne lankytinų objektų skaičiaus, o pojūčio – daugiau tylos, daugiau erdvės ir progų pabūti ten, kur dar galima pajusti gyvą vietos kultūrą. O lietuviui šiame krašte netrūksta atpažįstamų dalykų – nuo sakralinių simbolių ir duonos bei sūrio iki miškų, partizanų istorijų ir daugiabalsio dainavimo. Tik visa tai čia suskamba šiek tiek kitaip.
Pietų Estija – vieta, kurioje gamta ir kultūra susipina taip natūraliai, kad kartais sunku atskirti, kur baigiasi viena ir prasideda kita. Čia mažiau žmonių, daugiau erdvės ir tylos, o skirtingi kultūriniai pasauliai – Võro ir Seto kultūros, Peipaus krašto sentikių tradicijos bei šiuolaikinė Estijos kultūra – gyvena greta.
Pietų Estijos patrauklumas slypi ne statistikoje, kiek žmonių gyvena šiame regione. Keliautojui mažesnis gyventojų tankumas reiškia visai ką kita: daugiau erdvės, mažiau žmonių lankomose vietose ir galimybę iš tiesų pabūti gamtoje.
Kartais visą dieną galima praleisti miške, prie ežero ar pelkėje ir taip ir nesutikti kito turisto. O dar įdomiau – sutikti žmones, kurių kalba, dainos, maistas ir tradicijos nėra specialiai sukurtos lankytojams. Tai gyvas paveldas, perduodamas iš kartos į kartą.
Pietų Estijoje dienos ritmas taip pat kitoks. Čia rytą galima pradėti pasivaikščiojimu miške, dieną skirti pažinčiai su vietos kultūra, o vakarą užbaigti dūminėje pirtyje. Viskas vyksta be didelio skubėjimo – tarsi pati aplinka primintų, kad kelionėje nebūtina nuolat kažkur lėkti.
Tartu – universitetinis miestas, kurį lietuviui lengva suprasti
Kelionę po Pietų Estiją verta pradėti nuo Tartu. Tai antras pagal dydį Estijos miestas, tačiau savo masteliu jis gerokai mažesnis už Vilnių. Tartu jaunatviškas, kūrybiškas ir nepretenzingas – čia daug studentų, menininkų, dviratininkų, kavinių ir kultūrinių erdvių.
Tartu ir Vilnių sieja universitetinio miesto charakteris, tačiau jis čia jaučiamas kiek kitaip. Vilniaus universitetas istoriškai įaugęs į sostinės senamiestį ir Lietuvos istoriją, o Tartu universitetas yra vienas svarbiausių viso miesto šiuolaikinio charakterio formuotojų. Kompaktiškame mieste akademinis gyvenimas natūraliai persipina su kasdienybe.
Tartu universitetas įkurtas 1632 m., o Vilniaus universitetas – 1579 m., tad vien universiteto senumu Lietuvos keliautojo nustebinti nepavyks. Įdomiau pamatyti, kaip skirtingo mastelio miestai leidžia pajusti tą pačią universitetinio gyvenimo idėją. 2024 m. Tartu buvo Europos kultūros sostinė, o nuo 2015-ųjų priklauso UNESCO literatūros miestų tinklui.
Iš Tartu patogu leistis toliau į regioną – keliaujant automobiliu galima pasiekti tiek gamtos objektus, tiek Setomaa ir Vana Võromaa kultūrinius kraštovaizdžius.
Dvi senos daugiabalsio dainavimo tradicijos – bet skamba visiškai skirtingai
Lietuviui Seto kultūra gali pasirodyti netikėtai artima. Vienas geriausių to pavyzdžių – leelo, tradicinis Seto daugiabalsis dainavimas. Lietuvoje turime sutartines – taip pat seną daugiabalsio dainavimo tradiciją, įtrauktą į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2010 m. Seto leelo ten atsidūrė metais anksčiau, 2009-aisiais.
Tačiau išgirdus abi tradicijas tampa akivaizdu, kad panašumas – tik pradžia. Sutartinėse svarbi kelių savarankiškų balsų sąveika, o leelo tradicijoje itin svarbus vedantysis dainininkas ir choras: vedantysis improvizuoja ar parenka eiles, o kiti dainininkai jas atkartoja ir plėtoja.
Tai daina, kuri Seto kultūroje lydi ne tik šventes. Leelo naudojamas pasakojant istorijas, atliekant ritualus, švenčiant ir gedint. Pats dainavimo būdas buvo perduodamas iš kartos į kartą žodžiu. Teigiama, kad leelo tradicijai mažiausiai tūkstantis metų.
Lietuviui tai gali būti puiki priežastis kelionėje padaryti vieną dalyką, kurio neįmanoma patirti skaitant apie Pietų Estiją – tiesiog išgirsti, kaip skamba kitos šalies sena daugiabalsio dainavimo tradicija.
Taevaskoda: pažįstama atodanga, bet visai kito mastelio
Lietuvoje atodangų netrūksta, todėl vien smiltainio uolomis Lietuvos keliautojo nustebinti nebūtų lengva. Tačiau Taevaskoda – viena tų vietų, kur pažįstamas gamtos reiškinys atsiveria visai kitu masteliu.
Čia aukštos smiltainio sienos kyla virš Ahja upės slėnio ir yra apsuptos miško. Kraštovaizdį galima pažinti ne tik vaikštant takais – prie jo priartėti galima ir nuo upės, plaukiant baidare ar kanoja. Aukštos smiltainio sienos, atviras upės slėnis, miškas ir galimybė visą šį vaizdą pamatyti tiek nuo sausumos, tiek nuo vandens sukuria patirtį, kurią Lietuvoje rasti gerokai sunkiau.
Taevaskoda istorija taip pat neatsiejama nuo vietos žmonių tikėjimo. Mūsų protėviams šventumas taip pat slypėjo ne vien bažnyčiose – svarbios buvo upės, šaltiniai, akmenys ir kitos gamtos vietos. Taevaskodos apylinkėse seniau vyko ritualai, o slėnis skirtingais laikotarpiais tapo ir prieglobsčiu žmonėms.
Pelkės – ne tik vasaros maudynėms
Pietų Estijos pelkės yra vienas ryškiausių regiono kraštovaizdžio bruožų – maždaug 14 proc. teritorijos užima pelkės ir šlapynės. Vasarą čia galima išbandyti laukines maudynes tamsiuose pelkių ežeruose. Tačiau rudenį ši patirtis keičiasi: pelkė tampa vieta pasivaikščiojimui, tylai ir gamtos stebėjimui.
Būtent šis sezoniškumas leidžia Pietų Estiją pažinti ne tik kaip vasaros kelionių kryptį. Vėsesniu metu čia kur kas svarbesni tampa miškai, pėsčiųjų maršrutai, pirtys, vietos virtuvė ir kultūrinės patirtys.
Pietų Estijoje yra šimtai ežerų, o kai kurių jų vanduo dėl natūralių medžiagų yra itin tamsus. Vasarą tai įspūdinga maudynių vieta, tačiau rudenį tamsūs vandens telkiniai tampa tiesiog dar vienu savito kraštovaizdžio elementu.
Regione yra 12 gamtos rezervatų ir 25 saugomos teritorijos. Tarp jų – Emajõe-Suursoo kraštovaizdžio rezervatas, kurio plotas prilygsta Talinui.
Lietuvos keliautojui pažįstama ir kita šio kraštovaizdžio pusė. Pelkės, miškai ir sunkiai pasiekiamos vietos mūsų istorijoje taip pat buvo naudojamos kaip slėptuvės ir prieglobstis. Pietų Estijoje šis kraštovaizdis susijęs ir su miško brolių istorija.
Dūminė pirtis – vieta, kurioje telpa visas gyvenimas
Vana Võromaa regione dūminė pirtis nėra tiesiog vieta nusiprausti. Šimtmečius čia buvo prausiamasi, gydomasi, gimdoma, rūkoma mėsa, susitinkama ir kalbamasi. Pirtis buvo svarbi ir gyvenimo pradžios, ir pabaigos ritualuose.
2014 m. Võro dūminės pirties tradicija buvo įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pripažinta ne tik pati pirtis, bet ir su ja susiję ritualai, amatai, socialiniai papročiai bei tikėjimai.
Mooska ūkyje Eda Veeroja šią tradiciją puoselėja kaip gyvenimo būdą, o ne vien turistinę atrakciją. Lankytojai čia gali susipažinti su pirties ritualais, istorijomis ir jų prasme.
Dūminės pirties tradicija tarptautinio dėmesio sulaukė ir dėl režisierės Anos Hints dokumentinio filmo „Savvusanna sõsarad“ („Dūminės pirties seserystė“). 2023 m. filmas pelnė režisūros apdovanojimą Sundance kino festivalio „World Cinema Documentary“ kategorijoje.
Tsässon – mažytė koplytėlė, kurioje slypi didelė tradicija
Lietuvos kraštovaizdyje esame įpratę matyti medinius kryžius, koplytėles ir pakelės šventvietes. Mažos sakralinės erdvės mūsų kultūroje atrodo savaime suprantamos.
Setomaa regione panašų vaidmenį atlieka tsässonai – nedidelės medinės kaimų koplytėlės. Jos kuklios, tačiau vietos žmonėms turi didžiulę simbolinę reikšmę.
Tai dar vienas pavyzdys, kai Pietų Estijoje galima atpažinti kažką artimo, bet kartu pamatyti, kaip panašus žmogaus poreikis turėti šalia savęs nedidelę sakralią erdvę skirtingoje kultūroje įgavo visai kitą formą.
Seto virtuvė: pažįstami produktai, kitokia istorija
Kartais geriausias būdas pažinti kitą kultūrą – paragauti jos maisto. Seto virtuvėje netrūksta dalykų, kurie Lietuvos skaitytojui iš karto skambės pažįstamai: sūris, duona, rūkyta mėsa, naminis kepimas. Sõir – tradicinis Seto sūris, o karask – duona, kuri taip pat primena mūsų regiono kepinius.
Tačiau pažįstami produktai čia įgauna kitą skonį ir kitą istoriją. Būtent todėl Seto virtuvė gali tapti vienu paprasčiausių tiltų tarp Lietuvos ir Pietų Estijos: atrodo pažįstama, tačiau paragavus supranti, kad tai – visai kitas kultūrinis pasaulis.
Seto maisto tradicijai priklauso ir handsa – stiprus rugių distiliatas. Kadaise jis buvo gaminamas slapta, o šiandien tapo kultūrinės tradicijos dalimi.
Svogūnų kelias – dar vienas Peipaus krašto pasaulis
Pietų Estijos kultūrinę įvairovę papildo prie Peipaus ežero gyvenantys sentikiai. XVII amžiuje nuo religinių reformų pasitraukę rusų stačiatikių sentikiai čia įsikūrė ir per šimtmečius išsaugojo savo tikėjimą, papročius bei gyvenimo būdą.
Vienas įdomiausių būdų šį kraštą pažinti – vadinamasis Svogūnų kelias. Palei Peipaus ežerą išsidėstę maži mediniai kaimai garsėja spalvingais namais, svogūnų formos kupolais ir daržininkystės tradicijomis.
Ypač garsūs čia auginami saldūs Peipaus svogūnai. Jie auginami aukštose lysvėse – vietos gyventojų per kartas sukaupta patirtis padeda apsaugoti derlių nuo perteklinės drėgmės.
Šio regiono virtuvę galima pažinti tiesiog keliaujant: paragauti rūkytos ar sūdytos žuvies, svogūnų pyragų, pamatyti žiemai supintų svogūnų pynių ir užsukti arbatos prie samovaro.
Arbata, kuri svarbesnė už pačią arbatą
Sentikių kultūroje arbatos gėrimas iš samovaro yra ne greitas gėrimo ritualas, o proga pabūti kartu.
Tradicinis metalinis samovaras kūrenamas medžio anglimis, todėl vanduo gali išlikti karštas ištisas valandas. Stipri arbatos koncentracija paruošiama atskirai ir vėliau skiedžiama samovaro vandeniu. Prie jos patiekiamas virtas cukrus ir sausainiai.
Tačiau svarbiausia čia ne pats gėrimas. Samovaras tampa pretekstu sustoti, kalbėtis ir pabūti kartu – o tai puikiai atspindi visos Pietų Estijos kelionės ritmą.
Kaip nuvykti į Pietų Estiją?
Kai jau žinote, ko čia ieškoti, kelionės planavimas tampa gerokai paprastesnis. Pietų Estiją galima pasiekti iš Talino ar Rygos oro uostų – nuo jų regioną skiria mažiau nei trys valandos. Tartu taip pat turi tiesioginį susisiekimą su Helsinkiu.
Iš Talino iki Pietų Estijos autobusu ar traukiniu galima nuvykti maždaug per dvi valandas. Iš Vilniaus iki Tartu automobiliu kelionė trunka apie septynias valandas, o Ryga gali tapti patogia tarpine stotele.
Tačiau svarbiausia – Pietų Estija nėra vieta, kurią reikia skubėti patirti per vieną dieną. Čia verta palikti laiko neplanuotiems sustojimams, pokalbiams, pasivaikščiojimams ir patirtims. Galbūt būtent todėl šis regionas ir įsimena: čia ne tik žiūrite į svetimą kultūrą iš šalies, bet galite atpažinti joje kažką artimo sau – dainą, duoną, koplytėlę, mišką ar net poreikį tiesiog sustoti.
Straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga.
