Sala – pufinų sostinė
Atidžiai prizūminus žemėlapius išeitį pavyko rasti. Keltai į Vestmano salas plaukia kas pusantros valandos, į artimiausius reisus vietos nėra, tačiau kitos dienos rytą mūsų keltas laukia. Mums tai idealiai tiko. Kaina 4 asmenimis ir automobiliui į abi puses – apie 200 eurų.
Rytinis keltas plukdė apie 60 proc. turistų, betonvežį ir šaldytai žuviai gabenti skirtą vilkiko priekabą. Islandai iš karto nulindo prie kavos aparatų. Puodelis – 3 eurai, pakartotinai nemokamai. Aplink vaizdai lyg iš filmų – atšiaurūs stati krantai tiesiog apsėti paukščių klyksmo.
4,3 tūkst. gyventojų skaičiuojanti sala – mikroskopinis žvejybos pramonės ir turizmo junginys. Ji visa „iššoko“ iš Atlanto vandenyno prieš daug šimtmečių, o prieš daugiau nei 70 metų išsiveržęs vulkanas užliejo nauja lava. Pati sala yra 100 proc. vulkaninė, o bene didžiausias netikėtumas čia – per poravimą besikeičianti pufino nosies spalva.
Kažkada puoselėtas planas nutiesti tiltą ar iškasti tunelį dėl per didelių kaštų buvo nugramzdintas į užmarštį, o štai oro uostas su gan ilgu nusileidimo taku vos tilpo į salos rėmus. Jo prireikia ir ekstra atvejais – neplanuoti gimdymai ar operacijos.
Sala garsėja 15 proc. sugaunamu žuvies kiekiu Islandijoje bei galimybe priimti milžiniškus kruizinius laivus. Jie į salą sezono metu užsuka vos porą kartų per savaitę. Tada JAV turistų voros nusidriekia nuo vulkanų iki pufinų apžvalgos aikštelių. Atvykus JAV turistams restoranai tampa sausakimši, jiems išvykus sala aprimsta.
Sutiktas „Gott Vestmannaeyjar“ restorano šefas Karolis Butkevičius šypteli, kad amerikonai tiesiog išprotėję besirūpindami pufinais. Naktimis renka paklydėlius ar luošus, priduoda juos gyvūnų sergėtojams, o stipresnius paleidžia atgal į natūralią aplinką.
„Pamišę jie ir dėl ruonių ar orkų“, – sako Karolis, kurio teigimu būtent gyvūnija ir gamta „įsuka“ Vestmano salos turizmo apsukas.
Magiją turi prisijaukinti
Vestmano salos privalumas – ją gali apvažiuoti ratu per 2–3 valandas, kiekvieną kampuką apeiti per porą parų. Iš aukščiausio taško matosi vos ne kiekvienas namas ar nutolęs turistas. Visi vieni kitus pažįsta. Patys gyventojai salą drąsiai pavadina pasauline pufinų sostine – jie ir yra čia pagrindinis traukos objektas.
Pufinus gali stebėti nuo vandens – specialūs turai rengiami motorlaiviais. Galima juos stebėti nuo kraterių viršūnių ar specializuotų apžvalgos aikštelių – tada pufinų lizdą, iškastą žemėje, galima matyti ir iš 2 metrų. Čia pat Islandijos gamtos fondai siūlo įsimintinus kadrus barkodais siųsti į e-parodą ir laimėti prizų. Visur prašoma paaukoti pinigų ir pufinų išsaugojimui.
„Gott Vestmannaeyjar“ restorane sutikti lietuvių virėjai šyptelėjo – pufinų krūtinėlių mūsų meniu nėra, o štai linksmybėms čia netaupoma. Gerai uždirbantys islandai paūžia iki vėlumos. Vakarienės sąskaita 160 eurų žmogui, įskaitant alų, čia nieko nestebina.
Ir pabaigai nedidelis reziumė. Išvykstant Karolis Butkevičius tarsteli: „Čia jautiesi lyg sąlyginiame kosmose. Mažoje saloje visi vieni kitus pažįsta, sveikinasi net nepažinodami. Lietuvoje to tai jau reta. Šiluma islandai spinduliuoja visur ir visada“.
