Kaip ten bebūtų, to vyruko žygiai priminė, kad ne taip seniai ir pats automobiliu važiavau į Rusiją. Tai buvo dar prieš karą (dabar į Rusiją ar Baltarusiją keliaučiau nebent narkozės būsenoje).
Be to, tai buvo kelionė ne į žemyninę Rusiją, o į Karaliaučiaus arba kaip dabar sakoma – Kaliningrado sritį, kurios nelaikau tikrąja Rusija, nes, kaip visi žinome, tą teritoriją rusai aneksavo tik po Antrojo pasaulinio karo (daugybę amžių iki tol tai buvo germaniškos, o dar anksčiau – baltiškos žemės).
Kalbėsime apie uždariausią, paslaptingiausią bei pavojingiausią to krašto miestą.
Kokiu pagrindu aneksavo? Ogi tokiu, kad... koks iš tikrųjų skirtumas, negi rusams kada reikėjo realaus pagrindo prisijungti svetimas žemes? Sugalvos kokią nesąmonę, pavyzdžiui, kad čia kažkada kakojo jų caras ir viskas – žemė jau rusiška.
Tiesa, prieš aneksiją sovietai turtingu buvusį vokiečių kraštą suniokojo nevaikiškai – nespėjusius pabėgti vokiečius išžudė, išprievartavo ir ištrėmė, o be šeimininkų likusius namus apiplėšė, nugriovė arba patys juose apsigyveno. O vėliau, matyt, jausdami, kad šis kraštas nebūtinai bus jų amžinai, jo pernelyg ir nepuoselėjo. Todėl jis ir dabar ekonomiškai laikosi labai silpnai.
Vokiškasis to krašto palikimas ir yra dalykas, kuris mane į jį nuolat traukia (esu jame buvęs jau bent penkis kartus). Nepaisant to, šiandien susikoncentruosime ne į vokiškąją regiono dvasią, o į dabartinę rusiškąją. Kodėl? Nes kalbėsime apie uždariausią, paslaptingiausią bei pavojingiausią to krašto miestą – Baltijską, dar žinomą lietuviškuoju Piliavos arba vokiškuoju Pilau pavadinimu.
