Suprantu, kad gerų nuotraukų galiu ir internete pasižiūrėti, todėl pradedu tiesiog akylai dairytis. Keliaudami po Borneo jautėmės kaip tyrinėtojai. Kasdien skaičiavome daug laukinių gyvūnų ir džiaugėmės visomis akimirkomis, kai nelijo.
Užsisvajojus galima pražiopsoti lėktuvą
Pirmiausiai Malaizijoje susidūrėme su šiokia tokia netvarka. Perskrendant iš vieno šalies miesto į kitą, oro uoste teko laukti prie švieslentėje nurodytų vartų. Ten pridėtas ir kito miesto pavadinimas, vyksta laipinimas. Švieslentėje matome, kad penkių minučių skirtumu iš tų pačių vartų bus sulaipinti ir išskris net keli lėktuvai.
Nustebę klausiame darbuotojo, kaip jie sugebės taip padaryti ir gauname informaciją, kad mūsų vartai visai kiti. „Taip, ką tik pasikeitė, – ramiai sako darbuotojas. – Todėl ir nespėjo nuorodų švieslentėse pakeisti.“ Tik susinerviname ir iš karto skubame į nurodytą vietą. Dabar jau aišku, kad šioje šalyje visada reikia išlikti budriam.
Borneo sala yra tropinėje klimato juostoje, kurioje nėra sausojo sezono. Lyjant įlipame į lėktuvą, skrendame per debesis, patirdami nuolatinę turbulenciją ir net išlipus vis dar lyja. Gidas mus sutinka optimistiškai, sakydamas, kad kol kas dar visai nesmarkiai lyja, gali būti ir daug blogiau.
Po to lietus įsismarkauja, o mes keliaujame žiūrėti į gyvūnus. Pakeliui dar sužinome, kad sausis čia šlapiausias mėnuo, bet kartu galime pasidžiaugti, kad šiomis dienomis nereikės stumdytis turistų miniose, į meškas ir beždžiones galėsime pasižiūrėti praktiškai vieni.
Gyvūnai irgi vengia lietaus
Kelionė į Malaiziją daugiausiai ir buvo skirta gyvūnų stebėjimui. Borneo galėjome pamatyti mažiausias pasaulyje saulės meškas, kurios pasižymi tuo, kad miega įlipusios į medžius. Stebėjome kaip viena jų snaudė apsikabinusi medžio kamieną, po to lėtai budo ir žiovavo vis iškišdama ilgiausią liežuvį. Sužinojome, kad liežuvis toks ilgas dėl to, kad meška lengviau pasiektų mėgstamiausią savo maistą – laukinių bičių medų.
Po to meška kabarojosi iš medžio ir laužė šakas. Atrodė, kad viską daro iš nuobodumo, bet lentelėje šalia radome informaciją, kad miegui šios meškos susisuka lizdus medžių viršūnėse. Taigi šakas meškos naudoja susikurdamos patogesnę miego vietą.
Liežuvis toks ilgas dėl to, kad meška lengviau pasiektų mėgstamiausią savo maistą.
Sepiloko draustinyje, kuriame gyvena orangutanai, pamatėme, kad šiems lietus taip pat ne prie širdies. Maitinamos didžiosios beždžionės stengėsi ilgai nesilydyti, pasičiupdavo maistą ir atsitraukdavo į sausesnę vietą, po stogeliu. Vienas iš gyvūnų susigalvojo įdomesnę išeitį – suglėbė kuokštą žolių ir laikė sau virš galvos tokį improvizuotą skėtį.
Iš džiunglių stogais atėjo du paaugliško amžiaus orangutanai, nenudžiuginę darbuotojų. Darbuotojai iškart užrakino duris ir ėmė šauksmais vyti draugelius šalin. Jų teigimu, šie padaužos mėgsta krėsti eibes ir nesužiūrėti gali pridaryti nuostolių administracinėms patalpoms.
Ką daryti, kai gresia potvynis?
Važiuojant į kitą vietą, gidas pasakojo apie dabar vis daugiau teritorijos užimančias palmių aliejaus plantacijas. Paklausiau, ar tarp šių palmių „lysvių“ galėtų gyventi beždžionės. Gido nuomone, galėtų, bet žmonės joms neleidžia, nes jos viską sugadintų. Suprantu, kad žmonių nuomone, geriau gamtą gadina patys žmonės.
Po gausaus lietaus daug kelių tapo nepravažiuojamais. Džiunglėse kratomės per žvyrkelius, per kuriuos važiuodama negaliu parašyti jokio normalaus sakinio, nes per klaidas paskui nebesuprantu žodžių prasmės.
Suprantu, kad žmonių nuomone, geriau gamtą gadina patys žmonės.
Gidas ir vairuotojas gauna pranešimus, kad keliai užpilti lietaus, todėl dabar tariasi, ką daryti. Ekskursija jau suplanuota, negi dabar imsi ir atšauksi? Net mūsų paklausė, ką mes darytume, bet mes menki patarėjai salos orų ir jų padarinių klausimu. Tik patrūkčiojome pečiais ir atsidavėme likimui.
O likimas, gido pavidalu, nusprendė, kad reikia važiuoti toliau ir patiems įsitikinti, ar potvynis tikrai toks baisus, kaip žmonės pasakoja. Nuspręsta dar valandą važiuoti į priekį įvertinti kelio padėtį. Gidas džiugiai šypsosi ir pripažįsta, kad jam pačiam čia pirmas toks atvejis ir kitą kartą jis jau žinos, ką daryti.
Vandens lygis matuojamas ant žmogaus kūno
Valandą važiuojame, kol privažiuojame kelio pabaigą, t. y. vietą, kur kelias pasislepia vandenyje. Visi atrodo dar kartą nustebę. Braido vandens pakraščiu ir nesuprantamai šnekasi, filmuoja, kažkam skambina. Mums tik pasižiūrėjus, rodos, viskas aišku, čia kelionė baigėsi, o jie mirko kojas ir niekur neskuba.
Ryžtingų veiksmų imasi mūsų gidas, staiga pasikeitęs rūbus, prie šono prisitvirtinęs didelį peilį (nes visi nuolat šneka apie krokodilus, tik aš nė vieno nemačiau) ir narsiai brenda į vandenį.
Vanduo jau virš kulkšnių, jau semia kelius, jau pasiekia bambą. Gidas nieko nepaiso ir žengia dar toliau. Mes stovime šalia mašinų suprasdami, kad vilties kirsti šią vietą tikrai nėra. O jei dar ir gidas nuskęs, tai liksime džiunglėse kartu su angliškai nekalbančiu vairuotoju. Nekokia perspektyva.
Apsisukame ir vėl valandą važiuojame atgal iki tos vietos, kai nusprendėme keliauti pažiūrėti potvynio. Pakeliui sutinkame dar kelias tokių drąsuolių mašinas. Nė viena jų, mūsų gąsdinama, neapsisuka. Visi tikisi patys įveikti tą potvynį ir nuvažiuoja prie vandens.
Jei dar ir gidas nuskęs, tai liksime džiunglėse kartu su angliškai nekalbančiu vairuotoju.
Na, pamatyti potvynį irgi nuotykis, o mes jau pergyvename, kad, programai sugriuvus, nebeaišku, kur dabar važiuosime, ar džiunglėse rasime naują vietą miegui.
Borneo galima stebėti gamtą iš namų
Gidas mūsų nenuvilia ir suranda kitą poilsiavietę, į kurią, paskendus keliams, esame nugabenami valtimi. Čia vėl susiduriame su malaizietiška tvarka. Mums trūksta vienos lovos, todėl trys darbuotojai ją atveža ir atneša patalynę, bet jie negali įjungti sunkiai veikiančio arbatinuko. Tam ateina dar du darbuotojai, tada visi jau turime ir lovas, ir arbatos.
Kitos dienos ryte, 6 valandą, plaukiame apžvelgti teritorijos. Be gražaus saulėtekio mažai ką pamatome. Akis pagauna vos tris paukščius, o, kai grįžę papasakojame kitiems stovyklautojams, šie tik juokiasi, sakydami, kad tris paukščius jie ir iš savo namelių gali pamatyti.
Gidai kalba, kad visi gyvūnai pasislėpę dėl lietaus. Po to, vis dar lyjant, į vakarinį turą net nebeplaukiame, bet, stovyklavietei ištuštėjus, gamtą galime stebėti visai greta.
Pradžioje iš medžių nusileido ir aplink šmižinėjo voverės, kurias juokdamiesi darbuotojai patys maitino maisto likučiais. Atkeliavus beždžionėms jie jau nebuvo tokie geranoriški ir vaikė jas, besitaikančias pavogti apelsinus. O, kai įsidrąsinusios jos net į mūsų namelį bandė įsiveržti, tapo visai nebejauku.
Apsidžiaugiau, kai ši ekspedicija baigėsi ir valtis sėkmingai mus parplukdė į krantą.
Apsidžiaugiau, kai ši ekspedicija baigėsi ir valtis sėkmingai mus parplukdė į krantą. Kitą dieną laikraščiuose skaičiau apie potvynį, užtvindytus kaimus, patirtus nuostolius ir susipratau, į kokį Borneo nuotykį ne savo noru buvome pakliuvę.
