Bet 17 laipsnių mano prisiminimuose dar nėra blogiausia. Prieš keletą metų buvau užsirovęs ant dar didesnės klimatinės nesąmonės. Tada, pamenu, neturėdamas nieko prasmingiau nuveikti, kažkurį vasaros savaitgalį sumaniau pasivažinėti traukiniais ir nuvykti ten, kur nebuvau vykęs.
Tai nebuvo lengva užduotis, nes Lietuvos geležinkelių tinklas yra siauras, tad kelioninių krypčių pasirinkimas yra labai ribotas. Tačiau vieną dar nelankytą Lietuvėlės tašką visgi radau. Tai buvo aštuntasis pagal dydį šalies miestas – Mažeikiai – jie yra pasiekiami traukiniu. Nuvyksiu, galvojau, kelias valandas pasitrinsiu, susipažinsiu su miestu ir išvažiuosiu.
Jie yra vienas retesnių urbanistinių mūsų šalies darinių.
Atėjus numatytam savaitgaliui abejojau iki paskutinės minutės. Kodėl? Nes labai sugedo oras. Bet ne tiesiog labai, o ekstremaliai – ėmė lyti ir termometro rodyklė pakilo vos iki 12 laipsnių. Vasarą. 12 laipsnių.
Ką aš tokiame šaltyje tuose Mažeikiuose veiksiu, subjuręs galvojau. Visgi plano neatsisakiau. Maniau, jei atvykus lis, prisėsiu traukinių stoties kavinėje, išgersiu kokį gėrimą susišildymui ir nuotaika pagerės. Deja, išsipildė tik pirmoji plano dalis, tai yra ta, kad atvykus į Mažeikius lijo. Tačiau ne tik šildančio, bet ir apskritai jokio gėrimo gauti nepavyko. Ir ne todėl, kad kavinėje jo nebuvo, bet todėl, kad nebuvo ir pačios kavinės.
