Tai kodėl Londonas? Ar nežinojau, kad ten „tokio“ senamiesčio nebėra? Žinojau. Bet pasitaikius pigiems bilietams tinkamu laiku ir tinkamam laikotarpiui nusprendžiau jį aplankyti. Vienaip ar kitaip, apie Londoną daug yra visokių nuomonių, ir teko priverstinai mokytis per anglų kalbos pamokas apie Tower bridge, Trafalgaro aikštę, Buckingham palace, Westminster Abbey ir kt., tad kiek gi galima apie juos būt girdėjus ir nebūt aplankius, rašoma tinklaraštyje begant.blogspot.com.
Londonas. Didelis, bet apeinamas, kontroversiškas, skirtingas, kosmopolitiškas ir talpinantis savyje viską: mases turistų, skirtingas kultūras, skirtingus žmones, daug architektūros stilių, kurie persipina tarpusavyje, daug gatvės gyvenimo su grafičiais ir gatvės maisto kvapais. Tai kontrastų miestas, kur pavieniai seni klasicistiniai ar gotikiniai pastatai apsupti veidrodiniais dangoraižiais, ir atsispindi juose kaip kreivuose veidrodžiuose, o šalia prabangaus viešbučio krantinėje po tiltu prie šiluminių angų tankiai susispietusios kartonais viena nuo kitos atskirtos palapinės, neaišku kiek laiko kažkam atstojančios namus. O tarp tankiai apstatytų gatvių įsikūrę didesni ir mažesni parkeliai, kurių žolė saulėtomis dienomis tankiai nusėsta žmonių ir iš kiekvieno parko greičiausiai matysis arba Shard’as, arba Londono akis.
Trys pilnos dienos Londone. Pirmiausiai, ką buvau girdėjusi apie Londoną, tai kad jis labai didelis ir tikrai ne tas miestas, kurį būtų galima pėsčiomis apeiti. Bet galima. Per tris dienas laisvai. Beje, buvau jau susiruošusi vieną dieną vieną autobuso bilietą pirkti, bet Londono autobusų „cashless“ sistema man neleido to padaryti be bekontaktės kortelės, o pirkti visokių „Oysercard“ ir „Travelcard“ dėl vieno bilieto nelabai įžvelgiau prasmės.
Londonas pėsčiomis. Atskridus į Stanstedo oro uostą, kuris yra gan nutolęs nuo Londono, iki miesto vienos iš pagrindinių stočių (Liverpool arba Victoria) galima nusigauti tiek traukiniu, tiek kelių vežėjų autobusais. Pasirinkau autobusą dėl galimybės daugiau pamatyti pakeliui. Iki vietos, kur apsistosiu - pietiniame Temzės krante, Bermondsey rajone, nuo Liverpool stoties yra apie 6 km.
Net nekyla klausimų, ar reikia šį atstumą važiuoti. Keliauju tik su rankiniu bagažu, ir kuprinė ne per sunkiausia. Tikrai nereikia ir net neverta važiuoti, nes kelias veda pro Tauerio tiltą, kuris pats savaime gražus ir įdomus, o nuo jo sutemus atsiveria naktinio didmiesčio panoramos. Skrydis buvo vakarinis, taigi atvykimo dieną tik nusigaunu iki laikinų namų, ir viskas.
Pirmoji diena. 23 km pėsčiomis. Londone yra rajonas, vadinamas Brick Lane. Nėra jis didelis, ten iš esmės viena gatvė, bet tai vieta, kur užrašai yra tiek anglų, tiek bengalų kalba. Namai maži – dvejų ar daugiausiai trijų aukštų - ir dauguma jų apipaišyti grafičiais ir apklijuoti lipdukais.
Visur aplink kavinukės ir „trendy vintage“ parduotuvės, kurios, panašu, kad pasiruošusios priimti į šią vietą vis gausiau užsukančius turistų srautus. Tai vieta su „nenulaižytais“ fasadais ir skersgatvius puošiančiais kartais tikrai įspūdingais grafičių darbais, su kažkiek aptrupėjusiais šaligatviais ir daug mažų parduotuvyčių bei rūsyje įsikūrusiu „Vintage market“, kuriame dideliu garsu groja vinilai ir glamžyto treningo viršus yra labai madinga prekė, kurios kaina prasideda nuo 30 svarų sterlingų.
Po kažkiek hipsteriško Brick Lane labai tvarkingais gyvenamaisiais rajonais judu link Sičio, į kurį patenku ofisams užsidarinėjant. Turistų masę praskiedžia beskubantys į namus ar barus kostiumuotieji.
Mūsų paveldosauga ten iš karto nukristų turbūt.
Žmonių tikrai labai labai daug. Automobilių irgi. Sičio rajonas turbūt labiausiai kontrastingas Londono rajonas, nes jame pačiame, jo viduje apsijungia tai, kas likę iš senojo Londono, ir veidrodiniai viską atspindintys dangoraižiai. Labai netikėtai beklaidžiojant Sičio gatvėmis gali atsiverti vaizdas į klasicistinį pastatą, apsuptą veidrodžių karalystės, o kitame skersgatvyje tarp penkis kartus už save didesnių link dangaus šaunančių ofisinių stulpų užsilikęs fragmentas seno pastato su arkiniais langais ar dar kitur išnyra renesansinis kupolas. Tai stilių „mišrainė“, kažkas likę seno, dauguma sukurta naujo, ir jie tarpusavyje susijungia bei vieni kitus papildo. Stilių vientisumas? Nėra ten to. Tiesiog nėra ir neverta jo ieškoti. Mūsų paveldosauga ten iš karto nukristų turbūt.
Netoli nuo Sičio yra didinga ir įspūdinga St. Paul katedra. Dar kiek toliau skersgatvyje pasislėpusi Temple bažnyčia ir maža ir įsimintina gotikinė bažnyčia, kurios kiemas gausiai apsodintas augalais, vijokliais, o jos apsamanojusios balto akmens sienos sukuria viduramžišką nuotaiką. Šurmulingame Londone jos kieme galima užsimiršti, kad esi didmiestyje.
Kita diena yra šeštadienis, o tai yra gatvės turgų diena. Tyrinėju pietinę Temzės pakrantę. Pakeliui į centrą praeinu pro Maltby Street Market – tai siaurame skersgatvyje šalia geležinkelio ir „gamyklinio“ tipo pastatų įsikūręs vietoje ruošiamo maisto turgus, kuriame susimaišo begalės kvapų ir ruošiamo maisto garų, o turgaus šurmulį karts nuo karto užgožia virš jo prariedantys traukiniai. Labai panašus, šurmuliuojantis ir įsikūręs po geležinkelio tiltu tik kur kas didesnis yra Borough Market, o visai šalia jo už tvoros tylus ir ramus gotikinės architektūros elementų turinčios anglikonų bažnyčios kiemas. Taip – Londonas kontrastų miestas.
Pakeliui tarp šių dvejų turgų iš toliau ir iš arčiau ir įvairiais kampais matėsi Shard’as – 306 metrų aukščiausias pastatas Europos Sąjungoje. Visgi Shard’as geriausiai matosi iš šiaurinio Temzės kranto.
Pakeliui link Londono akies – didžiulio, lėtai judančio ir turistais aplipusio apžvalgos bokšto - dar praeinu pro Banksy tunelį. Tai ilgas, arkos formos tunelis po geležinkeliu (man kartais nuostabu, kaip įdomiai išnaudojamos erdvės po geležinkelių tiltais Londone), kuris visas apipaišytas grafičiais. Tai kaip nuolat atsinaujinanti meno galerija, nes vieni grafičiai čia ir dabar keičiami kitais.
Tunelyje jaučiamas aitrus purškiamų dažų kvapas, čia pat kuriami nauji grafičiai, o muzikinį foną atstoja aidintys pravažiuojančių ar prašokinėjančių riedlenčių garsai.
Pietinėje Temzės pusėje dar apžiūriu kitame krante esantį Parlamentą ir restauruojamą Big Beną, kurie geriausiai matosi būtent nuo pietinio kranto, ir traukiu per tiltą toliau tyrinėti šiaurinės Temzės pusės. Ten – Parlamentas iš arčiau, Westminster Abbey – jų abiejų dydis ir smulkių architektūros detalių kiekis tikrai įspūdingi. Tolyn link Bakingamo rūmų, paskui pro Haidės parką iki Kensingstono rūmų, pro tą patį parką atgal link Chinatown’o ir pabaigai temstant vakarėjantis Soho.
Haidės parkas didelis. Jį apeiti net kiek pabodo, nes ar jo pietinė, ar šiaurinė pusė, tai skirtumo mažai. Gražus, sutvarkytas parkas, primenantis mūsiškius, tik daug didesnis, ir Londono akis kyšo iš už medžių.
Chinatown’as pasipuošęs kiniškais vartais iš keturių pusių, ir tenai vienas šalia kito glaudžiasi rytietiško maisto restoranėliai, parduotuvėlės bei stumdosi daug žmonių kaip per kokią mugę prieš Kalėdas. Ar ten galima rasti kažko labai kiniško? Nežinau. Gal jau buvau pakankamai pavargus, kad viską aplinkui fotografuojančių žmonių masė, virš kurios chaotiškai kyšo asmenukių lazdos, mane pradėjo varginti, ir atsisakiau minties valgyti ten.
Pakeliui namo prasukau pro savaitgališkai bepradedantį šurmuliuoti Soho. Man buvo įdomybė, kad Londone didžioji dauguma pub’ų neturi jokių sėdimų vietų lauke, nebent palanges ir šaligatvio bortus. Žmonės su alaus bokalais tiesiog šurmuliuoja lauke stovėdami. Ir jie geria. Gert ten eina, ne valgyt.
Grįžimas temstant Temzės pakrante bestebint įsižiebiančias didelio miesto didelių pastatų šviesas gražus pats savaime. Spalvos keičiasi nuo rausvos link melsvos iki gilaus vandens mėlynos.
30 km pėsčiomis, ir mano paauglė dukra, kuri keliavo kartu, jau pradėjo keikti likimą - kam tas lėmė jai gimti pas kvailų ultra polinkių turinčią mamą su iškreiptu lengvai nueinamų kilometrų suvokimu.
Po antros dienos turo jaučiausi išvaikščiojusi beveik viską, ką noriu pamatyti Londone. Buvo likęs tik Kemdenas – hipsteriškas rajonas, garsėjantis neformalų kultūra, įvairiomis originaliomis parduotuvėlėm ir žole. Iki jo gan toli – nuo mano laikinų namų Londone visi 9 km. Čia jau buvau pasiryžus nusileisti savo nuostatoms, kad apžiūrinėjant miestus transportas reikalingas tik iš oro uosto atvažiuoti ir ten pargrįžti.
Norėjau nusipirkti vieną paprastą bilietą autobusu iki Kemdeno, o paskui grįžti pėsčiomis per Trafalgaro aikštę. Pasijaučiau kaip tundra kaimietė dėl Londono „cashless“ autobusų sistemos. Ten galima atsiskaityti tik įvairiomis miesto transporto kortelėmis arba bekontaktėmis mokėjimo kortelėmis. Mano visos kortelės senos ir ne bekontaktės. O nueiti į kokį kioskelį pakeliui ir nusipirkti vieną paprastą bilietą irgi gan sudėtinga. Jie gal ir yra, bet atsibodo neršti internete, kur juos rasti, o bilietų automatuose galima nusipirkti visos dienos bilietą, bet ne vieną bilietą. Visos dienos bilieto dėl vienos ar daugiausia dviejų kelionių man nereikėjo, taigi – kojos.
Kelias nuo centro iki Kemdeno pėsčiomis nėra niekuo labai įdomus, galima prasukti pro Chinatown’ą, Soho, o paskui tiesiog gyvenamieji kvartalai. Kemdenas įsikūręs aplink kanalą. Artėjant link jo jau pasijaučia jo įtaka, nes pradeda rastis tatuiruočių salonai ir madingos parduotuvės, prekiaujančios šipais nusėtais kerzais ir pan.
Kemdenas sekmadienį šurmuliuoja. Jis spalvotas, pilnas žmonių, tatuiruočių salonų ir parduotuvių, parduodančių viską – nuo turistinių smulkmenų iki hardrock’inio įvaizdžio drabužių. Parduotuvėlės ryškiai išdažytos, kai kurios puošiasi didelėmis iškabomis ir dekoracijomis su batu, drakonu, paukščiu, drambliu ar dar kažkuo.
Ryškus, gyvybingas rajonas, kuriame dar galima sutikti žilų ilgaplaukių dėdžių, laikančių už save didesnes iškabas su užrašu „money exchange“ ir rodykle į kažkurią pusę. Kyla mintis, kad šie „money exchange“ turi kažkokią kitą prasmę, nes pati „money exchange“ galimybė Londone neturi jokios prasmės ir poreikio, nes visur, visiškai visur, visuose gatvės turguose galima atsiskaityti kortele. Po šurmulingo Kemdeno su 25 km „bagažu“ - namo ir miegot.
Paskutinę dieną dar yra laisvas pusdienis, nes skrydis tik vakare. Jau viskas buvo aplankyta, tai skyriau pusdienį Londono nacionaliniam muziejui. Jis nemokamas ir įdomus, su aiškiai ir ir patogiai išskirtais tapybos stilių kambariais. Nuo senųjų viduramžių bažnytinio meno ikonų iki postmodernizmo.
Įspūdžiai iš Londono. O jie tikrai yra. Tokie prieštaringi ir įvairūs, kaip ir pats Londonas. Nepasakyčiau, kad tai buvo wow miestas man, kur pasijaučiau kaip namie ir norėtųsi grįžti, bet jis tikrai įdomus, įvairus, savotiškai stilingas ir vertas pamatyti.
Daugiau - tinklaraštyje begant.blogspot.com