Nakvynė beveik 300 metų senumo Lietuvos vienuolyno pastate Vaidą paliko be žado: „Nesitikėjau“

Daugiau kelionių nuotykių rasite tinklaraštyje „Po kelionės“ ir šio tinklaraščio instagramo paskyroje

Susirašinėjimas penktadienio popietę:

– Turi planų savaitgaliui?

– Negalvojau dar apie jį, dirbu.

– Varom į Druskininkus?

– Gerai.

– Čia keli nakvynės variantai (pridėta Booking.com nuoroda)

– O, kaip įdomu, Liškiava! Gal šitą renkamės?

Kartais maždaug taip pasiseka suplanuoti puikų savaitgalį. Tiksliau, ne suplanuoti visą savaitgalį, o tik aptarti pagrindinius punktus: važiuojame link Druskininkų, užsisakome 2,5 val. trukmės procedūras Druskininkų gydykloje, nakvojame Liškiavos vienuolyno ansamblyje, o dar norime: pasivaikščioti, pauogauti ar pagrybauti, išsimaudyti ežere.

Dabar galiu drąsiai pasakyti – tai buvo vienas tų savaitgalių, kai viskas susiklosto tiesiog savaime.

Pirma stotelė – miškas

Neįmanoma važiuoti į Dzūkiją ir neužsukti į mišką. Tad pirmas sustojimas nutiko visai spontaniškai – pamatėme gražų pušyną ir nusprendėme šiek tiek pasivaikščioti. Aišku, kartu pasiėmėme ir maišelį grybams, ir indelį uogoms. Na, maža ką. Grybautojai turbūt supras – net jeigu važiuoji visai kitais tikslais, miškas vis tiek vilioja pasižvalgyti.

Voveraičių radome tik keliolika, panašu, kad kažkas jau spėjo prieš mus jas surinkti. Tačiau užklydome į avietyną, ir čia jau šiek tiek užtrukome – trintos miško avietės žiemą labai tiks prie blynų. Tik neverta slėpti – maloniausia buvo ne uogauti, o pasivaikščioti po gražų mišką – tyla, pušimis kvepiantis oras. Įžanga į atokvėpį po darbo savaitės.

Nusikratę voratinklius ir šapus, persirengiame ir persiauname – dabar jau važiuosime tiesiai į miestą – Druskininkus.

Kelios valandos Druskininkuose

Turėjau šiek tiek abejonių, ar pirtis, mankšta baseine, gydomieji dušai ir kūno šveitimas – pats tinkamiausias pasirinkimas vasarai, kai plaukioti kviečia ežerai, bet paaiškėjo, kad ir šis, kaip ir visi kiti savaitgalio sprendimai, buvo tikrai geras.

„Po kelionės“ nuotr. / Prie vienuolyno

Vakarieniaujant sulaukiame žinutės – atvykstantys Liškiavos vienuolyno svečiai kviečiami į nemokamą ekskursiją po visą Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį. Gaila, bet jau nespėsime laiku atvykti, nes norisi baigti vakarieniauti. Ir ekskursijoje po šį ansamblį, tiesą sakant, jau esu buvusi.

Nakvynė buvusiame vienuolyne

Vakare atvykome į Liškiavą. Neslėpsiu – tai ir buvo šios kelionės vyšnia ant torto. Netikėtumas buvo ne įspūdinga bažnyčia ir net ne Nemuno panorama, o tai, kad nakvojome buvusiame dominikonų vienuolyne. Ir gavome ne pagalbiniame ansamblio pastate užsakytą kambarį, o už nedidelę priemoką turėjome progą nakvoti pagrindiniame vienuolyno pastate. Na, tikrai ne kasdien tenka apsistoti vietoje, kuriai beveik 300 metų.

„Po kelionės“ nuotr. / Į Liškiavos bažnyčią galima patekti iš kelių pusių

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis buvo pradėtas statyti XVIII amžiaus pradžioje. Tai vienas ryškiausių vėlyvojo baroko sakralinės architektūros ansamblių Lietuvoje. Dominikonai čia gyveno daugiau kaip šimtmetį, kol XIX amžiuje, carinės valdžios sprendimu, vienuolynas buvo uždarytas. Vėliau pastatai buvo naudojami įvairioms reikmėms, o nepriklausomoje Lietuvoje restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui.

Na, tikrai ne kasdien tenka apsistoti vietoje, kuriai beveik 300 metų.

Šiandien čia galima ne tik apžiūrėti bažnyčią, bet ir apsistoti nakvynei. Kai mes viešėjome, vienoje iš konferencijų salių vyko krikštynos. Buvo smagu matyti, kad šis istorinis kompleksas nėra tik muziejus – jis ir šiandien gyvas, vakare įsižiebia beveik visi pastatų langai.

„Po kelionės“ nuotr. / Mūsų kambarys vienuolyne

Vaikščiojant senais vienuolyno koridoriais vis užklysdavo mintis, kiek žmonių per kelis šimtmečius čia gyveno, meldėsi, ieškojo ramybės ar... atliko bausmę. Taip, vienu metu čia buvo prasikaltusių kunigų pataisos namai.

„Po kelionės“ nuotr. / Senieji vienuolyno koridoriai turėtų ką papasakoti

Pastatas puikiai restauruotas, bet išsaugojęs savo dvasią. Prieš apsistodamos, malonios administratorės pasiteiravome, ar vienuolyne nesivaidena – tokiose vietose praeitis neatrodo tolima – ji tiesiog yra šalia.

Sulaukėme patikinimo, kad tikrai ne. Ir tai buvo tiesa – na, bent jau mūsų ramybės niekas nedrumstė ir puikiai išmiegojome. Prabudau vieną kartą, paryčiais, ir turbūt tik tam, kad pakėlusi galvą pro langą pamatyčiau, kaip mistiškai atrodo virš Nemuno kylantis rūkas.

„Po kelionės“ nuotr. / Kažkur po rūkais – iš miego bundantis Nemunas

Vienu metu čia buvo prasikaltusių kunigų pataisos namai.

Beje, ir kambarys mus nudžiugino – erdvus, su vaizdu į Nemuną, kaip taikliai apibūdino feisbuke nuotraukas pamačiusi kolegė: „prabangi askezė“.

Saulėlydis virš Nemuno

Į Liškiavą pataikėme atvykti pačiu laiku – saulei leidžiantis. Bažnyčios bokštai, vienuolyno pastatai besileidžiančios saulės nurausvinto dangaus fone atrodė išties įspūdingai.

„Po kelionės“ nuotr. / Saulėlydžio spalvos

Vaizdai tokie fantastiški, kad besižvalgant net nepastebėjome, kaip atsidūrėme visiškai šalia Liškiavos piliakalnio, dar vadinamo Pilies kalnu. Nuo jo atsiveria nuostabi Nemuno panorama. Upės vingiai, bažnyčios bokštai ir aplinkiniai miškai vakarėjant atrodė vis kitaip, mainantis juos užliejančiai saulės šviesai.

„Po kelionės“ nuotr. / Liškiavos pliakalnis

Tačiau šis kalnas garsus ne tik dėl vaizdų. Manoma, kad XIV amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas čia pradėjo statyti mūrinę pilį, kuri turėjo saugoti Nemuno kelią nuo kryžiuočių. Po Žalgirio mūšio gynybinė situacija pasikeitė, todėl pilis taip ir liko nebaigta. Iki šių dienų išlikusios tik bokšto ir gynybinių sienų liekanos – vienos seniausių mūrinės gynybinės architektūros liekanų Lietuvoje.

Vaizdai tokie fantastiški, kad besižvalgant net nepastebėjome, kaip atsidūrėme visiškai šalia Liškiavos piliakalnio.

Netoli piliakalnio yra ir Alkakalnis. Istorikai mano, kad dar iki krikščionybės čia galėjo būti senovės baltų šventvietė. O vietiniai iki šiol pasakoja legendą apie požeminius tunelius, neva jungusius pilį su vienuolynu. Nors jokių įrodymų tam nėra rasta, tokios istorijos šiai vietai suteikia dar daugiau paslaptingumo.

„Po kelionės“ nuotr. / Vaizdas nuo Liškiavos piliakalnio

Grybų mažiau, mėlynių – daugiau

Ryte mūsų laukė puikus pusryčiai lauke su vaizdu į bažnyčią. Gėris!

Atsisveikiname su svetinga ir įspūdinga nakvynės vieta ir pradedame planuoti naują dieną. Punktas numeris vienas – grybavimas, realybėje vėl virtęs uogavimu. Nuskynusi pirmą mėlynių saują ir subėrusi į kibirėlį pagalvojau – pilno tikrai nerinksiu, uogų nedaug, tačiau netrukus užėjome vietą, kur krūmeliai tiesiog apkibę sultingomis mėlynomis uogomis. Įsijungė gobšumas – na ne, taip jų nepaliksime. Kibirėlis prisipildė visai sparčiai.

Bet jau gal gana, nusipelnėme poilsio. Jam pasirinkome Avirio ežero paplūdimį – tiesiog jį kaip artimiausią radome per Google Maps. Geras privažiavimas, lėtai gilėjantis įbridimas – viskas kaip ir gerai, tik minusas tas, kad taip galvojome ne tik mes, bet ir dar daugybė žmonių. Tai paplūdimys buvo gana triukšmingas.

Po maudynių jau buvo laikas pietums. Vėl benaršant Google Maps mums patinkančią vietą pietums randame Merkinėje. Ką gi, kita stotelė aiški. Bet pakeliui dar pasipainiojo rodyklė, vedanti į Leipalingio dvarą. Žinome, pasukome ir į jį.

„Po kelionės“ nuotr. / Leipalingio dvaras

Dabartiniai klasicistiniai Leipalingio dvaro rūmai pastatyti XIX amžiaus pradžioje ir laikomi vienais gražiausių tokio stiliaus dvarų Dzūkijoje. Per savo istoriją dvaras priklausė kelioms didikų giminėms, o šiandien restauruoti rūmai vėl puošia miestelį.

Merkinė – vieta, į kurią norisi sugrįžti

Po trumpo pasivaikščiojimo po Leipalingį tęsėme savo kelionę link Merkinės be sustojimų – alkis jau labai ragino paskubėti. Po vėlyvų pietų ar ankstyvos vakarienės dar pasivaikščiojome po Merkinę.

„Po kelionės“ nuotr. / Paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui Merkinėje

Punktas, kurio čia niekada nepraleidžiu – Merkinės piliakalnis, iškylantis apie 30 metrų virš Nemuno ir Merkio santakos. XIV–XV amžiais čia stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių, saugojusių pietinę valstybės sieną.

„Po kelionės“ nuotr. / Merkinėje

Pilis ne kartą buvo puolama kryžiuočių, deginta ir atstatoma, tačiau ilgainiui sunyko. Šiandien jos vietą žymi piliakalnis. Man vaizdas nuo jo gražesnis nei žvalgantis nuo netoliese esančio Merkinės apžvalgos bokšto.

„Po kelionės“ nuotr. / Vaizdas nuo Merkinės piliakalnio

„Po kelionės“ nuotr. / Merkinės piliakalnis

Iš Merkinės jau be jokių stabtelėjimų važiuojame tiesiai į Vilnių.

Ši poros dienų išvyka man dar kartą priminė, kad kartais geram savaitgaliui nebūtina ieškoti pigių skrydžių ar važiuoti šimtus kilometrų. Per dvi dienas spėjome pasivaikščioti Dzūkijos miškuose, pailsėti Druskininkuose, nakvoti buvusiame vienuolyne, pasigrožėti Nemuno panorama nuo Liškiavos piliakalnio, aplankyti Leipalingio dvarą, pasimaudyti Avirio ežere ir dieną užbaigti ant Merkinės piliakalnio. Visa tai – vos pora valandų kelio nuo Vilniaus.