Sidabro lobiai ir M.A.Oginskio pėdsakas
Mažai kas žino, kad XV a. Alovėje buvo nuo kryžiuočių išpuolių saugojusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis.
Greta jos stovėjo Alovės dvaras, kuriame 1690 m. mirė iš šių vietų kilęs LDK kancleris Marcijonas Aleksandras Oginskis. Manoma, kad kancleris čia praleido dvejus paskutinius savo gyvenimo metus su jauna žmona.
Archeologai čia yra aptikę tikrą sensaciją.
Šią vietovę garsino du – Baltasis ir Raudonasis dvarai. Baltąjį Alovės dvarą, susijusį su Gediminų gimine, pribaigė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio melioracija. Archeologai čia yra aptikę tikrą sensaciją – XIV–XV a. sidabro lydinių ir monetų lobį, paslėptą moliniame puode. Tai liudija, kad Alovė buvo ne koks nors provincijos užkampis.
Raudonasis Alovės dvaras sulaukė geresnių laikų. Bene paskutinis jo savininkas prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Voronežo sritį. Dvarą valdė ekonomas, o ant buvusio savininko įsiutę aloviškiai rūmus išardė ir iš raudonų plytų sodybose susimūrijo kaminus.
Tarpukariu čia veikė pradinė mokykla, sovietmečiu – lentpjūvė, svirne laikyti kolūkio grūdai, kluone – pašarai. Dalis dvaro išgyveno istorijos virsmus ir keliasi naujam gyvenimui.
Naujasis dvaro amžius
Pastaraisiais metais Alovė sulaukė netikėto proveržio. Prieš kelerius metus Raudonąjį Alovės dvarą įsigijęs Kostas Vinerskas ėmė jį kelti iš nebūties. Pasak naujojo dvarininko, esąs „viecinis“, čia jo tėviškė, o vaikystėje per dvaro kaštonų alėją skubėdavo į mokyklą, jautė magišką jo trauką.
Pasak K.Vinersko, tarpukariu parceliuojant dvarą jo senelis yra gavęs šio dvaro du hektarus žemės. Būtų gavęs ir daugiau, bet amatininkams daugiau neskyrė. Mat senelis buvo batsiuvys ir siuvo odinius batus.
Dvare išliko medinis ekonomo pastatas, svirnas ir kluonas, senas sodas, vaizdingos kaštonų ir liepų alėjos, miškelis. K.Vinerskas tvirtino dvejus metus liuobęs ir kuopęs aplinką. Kaštonus išgelbėjo nuo apnikusios ligos, dabar jie gražiai žaliuoja. Sode senosios obelys lig šiol stebina savitu obuolių skoniu. Iš miškelio priskrenda neregėta gausybė paukščių ir džiugina čiulbesių simfonijomis. Kartais atklysta stirnų, kurias savininkas net kalbina, kad šios nebijotų.
Jo žodžiais, tai kultūros paveldas, kurį svarbu gaivinti dabarčiai ir ateičiai.
Ekonomo name E.Vinerskas ketina įrengti viešbutuką, kluoną, kuris užima net 800 kv. metrų, paversti universalia kultūros erdve. Jo žodžiais, tai kultūros paveldas, kurį svarbu gaivinti dabarčiai ir ateičiai. Naujasis dvarininkas priima ekskursijas po atgyjantį dvarą iš anksto susitarus.
Laisvės troškimas per šimtmečius
Vienas iš krašto istorijos slėpinių – tai Alovės Švč. Trejybės bažnyčia – medinė, 1802 m. pastatyta dvarininko Jokūbo Kęstučio Gedimino lėšomis, bet jos istorija prasideda dar XVII a.
Čia XX a. pradžioje nuskambėjo garsioji „Alovės byla“, kai lietuviai ir lenkai susikirto dėl pamaldų kalbos. Lietuviai tikintieji, talkinami klebono Rapolo Juknio, per teismą išsireikalavo lietuviškų pamaldų ir mažas kaimas tapo visos Lietuvos tautinio atgimimo simboliu.
Alovės apylinkės mena ir vieną dramatiškiausių Lietuvos partizaninio karo epizodų – Varčios mūšį, vykusį 1945 metų birželį. 1945–1946 m. aplinkiniai miškai buvo Dzūkijos partizanų būtovė, o Varčios miške įvyko kruvinas susidūrimas tarp Lietuvos laisvės kovotojų ir sovietinių pajėgų.
Mažas kaimas tapo visos Lietuvos tautinio atgimimo simboliu.
Nors partizanai buvo apsupti ir jų jėgos nelygios, jie pasipriešino iki paskutinio šūvio. Šiandien Varčios mūšio vieta – tylus miško lopinėlis, tačiau vietiniai sako, kad čia vis dar jaučiasi sunkiai nusakoma aura – tarsi žemė prisimintų tuos, kurie krito už laisvę.
Poteronių piliakalnio dvasia gyva
Vos už kelių kilometrų nuo Alovės – Poteronių piliakalnis, vietinių vadinamas Milžinų kalnu. Legenda pasakoja apie kunigaikštį, perėjusį į priešų pusę, jo sūnaus prakeiksmą, dievų bausmę ir jo dukrą, kurios maldos vietai suteikė vardą – Poteronys.
Esą piliakalnio viršūnėje buvo skylė, į kurią įmestas akmuo skambėdamas riedėdavo gilyn. Piemenys neva ją užkimšę, bet pasakojimai apie vaidilutę, pasirodančią vidurnaktį, gyvi iki šiol. Archeologai greta yra radę brūkšniuotosios keramikos, šlako, pentiną – ženklus, kad gyvenvietė čia klestėjo I tūkst. – II tūkst. pradžioje.
Ši vietovė labai populiari, rūpestingai prižiūrima ir tvarkoma. Piliakalnis su vingiuojančiais į jį takeliais liudija senus pagoniškus laikus menančią krašto dvasią.
Vilioja ne tik gamta ir istorija
Alovė – nedidelė gyvenvietė, bet ji seniūnijos, antros pagal dydį Alytaus rajone, centras. Tai auganti seniūnija, nes apylinkėse sparčiai kuriasi jaunos šeimos, augina vaikus. Pasak Alovės seniūno Jono Baliukonio, taip pat „viecinio“, šią trauką lemia vaizdinga gamta, išsaugoti istorijos atgarsiai ir arti esantis Alytus.
Ši gyvenvietė masina ežerais, Alovės upeliu, miškais, kalvomis, atodangomis. Tai vieta, kur gali sustoti ir išgirsti ramybę ir tylą. Čia gali pamatyti, kaip atrodo tikra Dzūkija.
