Taigi, linksmasis Budapeštas. Pamenu, kai lankiausi jame antrą kartą (iš viso tų kartų buvo trys, paskutinis – praėjusį savaitgalį), linksmybės mus pasitiko vos atvykus. Tada, labai ankstų rytą į Budapeštą atvykome mikriuku iš Belgrado. Gal tas mikriukas buvo kažkiek nelegalus ar dar kažkuo nestandartinis, nes mus paleido ne centre, o kažkokioje priemiesčio stotyje.
Buvo penkta ryto, vos prašvitę, mes buvome maksimaliai pavargę ir minimaliai pamiegoję. Kodėl nemiegojome? Pabandykite jūs pamiegoti perkimštame mikroautobuse (nebent galite miegoti sėdėdami tiesia nugara) su beveik nuliu vietos kojoms.
Lyg to būtų maža, kaimynystėje sėdėjusi mergina beveik valandą vengriškai pliurpė telefonu, kas net ir tą minimalią užsnūdimo tikimybę sumažino iki nulinės. Nemeluosiu, tada norėjosi vožti jai per kuprą taip, kad telefonas iškristų iš rankos, pasiridentų po sėdynėmis, per mikriuko grindyse esančią skylę iškristų lauk ir būtų pervažiuotas to paties mikriuko rato.
Bet to nedariau, nes – o jei pats būčiau gavęs per kuprą? Ir po to išmestas lauk vidury nakties? O, be to, tai juk buvo mergina, mušti merginas juk negražu.

