Trijų Karalių salos, dar vadinamos Manavos salomis, yra 13 nedidelių salų grupė, esanti maždaug 55 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Reingos kyšulio – šiauriausio Naujosios Zelandijos taško. Salos priklauso Naujajai Zelandijai, o bendras jų plotas siekia vos 4,86 kv. km.
Didžiausia iš jų – Didžioji sala, kurios plotas sudaro apie 3,55 kv. km. Visos salos yra saugomas gamtos rezervatas, todėl lankymasis jose yra griežtai ribojamas. Kaip ir Galapagų salose, ilgalaikė izoliacija lėmė daugybės endeminių augalų ir gyvūnų rūšių atsiradimą.
Iš kur kilo Trijų Karalių salų pavadinimas?
Trijų Karalių salų pavadinimas nėra atsitiktinis. Jas 1643 metų sausio 6 dieną atrado olandų keliautojas ir navigatorius Abelis Tasmanas. Ši data sutampa su Epifanijos, dar vadinamos Trijų Karalių švente, todėl salos buvo pavadintos pagal savo atradimo dieną – panašiai kaip ir Kalėdų sala.
Nepaprasta flora ir fauna: kuo išskirtinės Trijų Karalių salos?
Trijų Karalių salos garsėja unikalia ir retai sutinkama flora bei fauna. Vienas įspūdingiausių augalų – Pennantia baylisiana, itin retas medis, kurio vienintelis laukinis egzempliorius buvo rastas Didžiojoje saloje. Atradimo metu tai buvo vienintelis toks medis pasaulyje. Nors vėliau rūšis sėkmingai pradėta dauginti, ji iki šiol laikoma viena rečiausių ir unikaliausių.
XIX–XX amžių sandūroje Naujosios Zelandijos botanikas Thomas Cheesemanas (1845–1923) Trijų Karalių salose užfiksavo ir išskirtinių paukščių rūšių. Tarp jų – raudonkraštis stiklinis paukštis, tamsiaveidis apuokas, garbanotoji apuokė, Naujosios Zelandijos kalviukas bei Naujosios Zelandijos putpelė.
Pastaroji – kurtinių šeimos paukštis – iki XIX amžiaus vidurio buvo gana paplitusi, o apie jos buvimą Trijų Karalių salose dar buvo užsimenama 1887 metais. Šiandien tai jau išnykusi rūšis, dar labiau pabrėžianti salų gamtinę ir mokslinę vertę.
