Sekite 15min Google
Viešbutis liko nepaliestas neatsitiktinai – jis priklausė Belgijos kompanijai ir buvo laikomas tarptautine erdve, kurioje gyveno užsieniečiai bei JT darbuotojai. Buvo baiminamasi tarptautinių pasekmių, todėl tiesioginio išpuolio išvengta, o nuolatinės derybos padėjo išlaikyti trapią, bet gyvybiškai svarbią apsaugą.
Rusesabaginos gyvenimas po genocido klostėsi dramatiškai. Tapęs žmogaus teisių aktyvistu ir Ruandos valdžios kritiku, 2020 m. jis buvo apgaule įsodintas į lėktuvą, kuris vietoje planuoto maršruto buvo nukreiptas į Kigali, kur jis buvo suimtas. 2021 m. nuteistas dėl terorizmo kaltinimų, 2023 m. po tarptautinio spaudimo buvo paleistas ir išvyko į JAV.
Šiandien tai ramus viešbutis su baseinu ir vaizdu į „tūkstančio kalvų“ miestą. Tačiau 1994-aisiais tai buvo paskutinė vilties sala.
Apžiūrėję viešbutį ir papusryčiavę pėsčiomis išėjome išgerti kavos pas vietinius. Kava tikrai skani, o aptarnavimas labai malonus. Labiausiai stebina tai, kad visi kioskeliai turi kortelių skaitytuvus. Ruanda sparčiai plečia ir skatina skaitmenizaciją, tad turistui čia keisti grynųjų pinigų, panašu, net nelabai apsimoka.
Po kavos pasivaikščiojome iki pastato, kuriame 1994 m. žuvo dešimt belgų JT karių. Genocido istorija mieste vis dar stipriai jaučiama, ir, turbūt, suprantama kodėl – praėjo vos 32 metai, o tragedija buvo masinė.
Vėliau aplankėme ir Ruandos genocido muziejų. Tragiška vieta – čia palaidota 250 tūkst. žmonių, nužudytų per 100 genocido dienų. Tačiau gražu tai, kad muziejus gyvas, pilnas žmonių: vieni ateina prisiminti savo artimųjų ar šeimos narių, kiti – dar kartą išklausyti istorijų. Labai tikiuosi, kad bent jau Ruandoje tai daugiau niekada nepasikartos.
Ten pat ir pavalgėme. Maistas skanus – mano salotos su vištiena buvo tobulos, vien dėl šviežių avokadų.
Vėliau keliavome į viešbutį ir su lengvu nepasitikėjimu stebėjau, kaip mūsų lagaminai kraunami ant automobilio stogo ir gale. Vietos gidų supratimas tikrai kitoks nei mūsų – ir nebūtinai blogesnis, tiesiog mūsų akiai tai labai neįprasta. Susikrovėme, atrodė stabilu, tad pasitikėjome. Didelio pasirinkimo vis tiek neturėjome. Galiausiai viskas sėkmingai pasiekė tikslą.
Pakeliui vaizdai tokie, kad pagalvoju – Ruanda tikrai simpatiška gyventi. Labai švari šalis: du kartus per mėnesį visi masiškai tvarkosi, ir tai akivaizdžiai jaučiasi. O kalvos… tas kalvų grožis. Tikrai neperdeda sakydami apie tūkstantį jų.
Dar pakeliui akis vis užkliūva už žmonių grožio – viską fotografuoju akimis. Gera būti čia, gera turėti šalia smagią kompaniją.
Pasiekiame nakvynės vietą – kambariuose yra židiniai, vakarienė labai skani, bet iškart po jos keliautojai traukia į savo namelius. Rytoj anksti keltis – važiuosime stebėti auksinių beždžionių, kurios yra endeminė rūšis ir niekur kitur pasaulyje negyvena.
Internetas veikia tik vestibiulyje, tad parašiusi šią žinutę keliausiu į kambarį. 21 valanda – seniai tokiu metu ėjau miegoti. Tačiau artimiausios dvi savaitės bus intensyvios, todėl pasimėgauti miegu – tikras malonumas.
Šiandien kėlėmės 6 ryto pusryčiauti ir jau po šešių išvykome į instruktažą, kuriame papasakojo, kaip elgtis pamačius auksines beždžiones.
Instruktažas buvo gana lėtas – niekas neskubėjo, tad nelabai suprantu, kodėl taip anksti reikėjo visus kelti.
Mūsų reindžeris Johnas trumpai paaiškino, kad stebėjimas truks valandą, kad jokiu būdu negalima jų liesti, nebent jos pačios savo noru prie mūsų priartėtų.
Tuomet leidomės į kelią – dar apie 30 minučių iki vietos. Pradėjus eiti tapo aišku, kodėl visiems siūlo antbačius už 5 dolerius. Jų tikrai reikia, jei iš vakaro lijo. O mūsų atveju – tiesiog pliaupė.
Mums pasisekė, kad eiti reikėjo palyginti nedaug, o vaizdai aplink labai džiugino. Parodė, ką augina – bulves, pupeles. Žemė atrodo labai derlinga, nes aplink – ne vienas vulkaninis kalnas.
Ir pagaliau priėjome auksinių beždžionių stebėjimo vietą. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jų vos viena kita. Bet greitai supratome, kad jų ten dešimtys – jos tik slepiasi, bėgioja, o mes matome tik krebždančius lapus.
Labai patiko ši patirtis – ir dėl to, kad tai be galo simpatiški gyvūnai, ir pats procesas. Stebėti, laukti, matyti, kaip jos elgiasi, spėlioti, kada šoks, kada bėgs ar kada tiesiog atsuks užpakalį.
Po visko, murzinais batais, grįžome į viešbutį, ir labai džiugino paslauga – batai buvo nuvalyti ir išdžiovinti. Tiesiog laiku ir vietoje.
Tada turėjome važiuoti į Dian Fossey muziejų, bet sugedo vienas iš automobilių. Gerai, kad mano kompanija labai mėgsta vaikščioti – visi su entuziazmu išėjo pasivaikščioti. Gavosi, sakyčiau, net gerokai geriau. Pats muziejus – tikrai labai geras, visiems rekomenduoju, jei būsite netoliese.
Kas šiandien buvo sudėtinga? Viena grupės narė norėjo eiti į žygį Dianos Fossey keliais. Sunku buvo įvertinti, kiek tai bus sunku. Nepavalgyti pusryčiai, nepasiimti užkandžiai į kelią, sunkus ir purvinas takas po lietaus, nelabai malonus gidas, gana didelis aukštis – virš 3 kilometrų – privedė prie ne tokių gerų įspūdžių.
Gerai, kad grįžus maistas viską pataisė. Tikiu, kad pailsėjus viskas atrodys kitaip ir bus džiaugsmas, kad pasirinko būtent šį kelią. Pasakoju tai todėl, kad norisi priminti – kelionėse būna visaip, ir tai yra kelionės dalis.
Po skanios vakarienės pasidalinome nuotraukomis ir visi išsiskirstėme į savo namelius. Rytoj laukia Ugandos sienos kirtimas, o poryt – gorilų stebėjimas. Labai laukiu.
Vakar buvo viena tų dienų, kurios lieka su tavimi visam gyvenimui. Negalėjau iš karto pasidalinti – nebuvo interneto ryšio. Ir galbūt gerai, nes turėjau laiko dar ir dar kartą mintyse sugrįžti į tą akimirką, kai savo akimis pamačiau kalnų gorilas.
Tikrai nesitikėjau, kad jas galėsiu pamatyti iš taip arti – ne iš 7–8 metrų, o tiesiog sėdėti šalia.
Nesitikėjau ir to, kad jų bus tiek daug – šeimoje net 17.
Stebėjome jas valandą, o visas žygis iki jų ir atgal truko 5,5 valandos. Kai paklausiau bendrakeleivių, jie žygio sunkumą įvertino nuo 3 iki 8 balų – buvo ir 5, ir 7. Tad tai visiems įveikiama patirtis. Gyvai pamačius norisi nulenkti galvą prieš gamtą ir džiaugtis, kad jų daugėja, jos yra labai saugomos, ir tikėti, kad jų ateitis bus šviesi.
Gorilų stebėjimo žygis mano grupėje kėlė daugiausiai įtampos. Visi keliautojai tikrai žinojo, kad tai yra pati sudėtingiausia kelionės dalis, ir ryte, mums labai anksti pabudus, tas tikrai jautėsi. Dabar šią dieną aprašau jau šiek tiek iš laiko perspektyvos – viskas atrodo daug paprasčiau.
Atsikėlėme 5:40, papusryčiavome, išsinuomavome antbačius, susipakavome pietus į kuprines ir ruošėmės išvykti.
Deja, turėjome išlipti iš autobuso, nes mūsų lodžija buvo ant nuokalnės. Bandant į ją pakilti, o dar prieš tai naktį palijus, kelias buvo labai slidus ir transportas paprasčiausiai neužvažiavo. Kai išlipome, kalnas buvo įveiktas, bet visą likusią kelionę lydėjo diskusijos apie tai, koks transportas būtų geriausias.
Land Cruiser (7 vietų) automobiliuose ir vanuose labai mažai vietos kojoms, tad aukštesni ir platesnio stoto keleiviai sunkiai telpa, nors važiuojama greičiau. Autobuse – dideli langai, galima atsistoti, visi keliaujame kartu vienoje erdvėje, tačiau pravažumas gerokai prastesnis.
Suprantu, kad visi nori maksimalaus komforto, bet klausantis šių diskusijų man taip norėjosi girdėti ir kitą pusę – kad mes esame be galo laimingi, jog apskritai galime keliauti. Gali būti, kad esu nepataisoma optimistė kelionių atžvilgiu, bet man atrodo, kad kelionėje reikia semti kuo daugiau geros nuotaikos ir įspūdžių, o ne ieškoti, kas negerai.
Vis dėlto turiu prisipažinti – streso dėl autobuso buvo ir man. Bet galų gale užvažiavome, ir iki gorilų trekingo instruktažo buvo lygiai valanda kelio.
Atvykę išklausėme bendros informacijos apie parką, apie jame gyvenančias gorilų šeimas ir saugumo taisykles. Taip pat susipažinome su mus lydėsiančiu reindžeriu ir galėjome pasisamdyti vadinamuosius „helperius“ – vietinius žmones, kurie už 70 000 šilingų (20 dolerių) padeda keliautojams įveikti žygį: paneša kuprines, padrąsina ir nuramina, kai gorilos būna visiškai šalia.
Tai labai svarbus momentas, nes bėgti negalima, nors instinktyviai to tikrai norisi. Tad klausimų čia nebuvo – visi grupės nariai turėjo helperį ir išėjome į kelią.
Užbėgant įvykiams už akių – visas žygis truko beveik 6 valandas. Maždaug 2 valandas ėjome pirmyn, kol pasiekėme gorilas.
- 8:49 – pradžia
- 11:32 – pamatėme pirmąsias gorilas
- 13:01 – pradėjome pietauti jau palikę giminaičius
- 14:29 – žygis buvo baigtas
Ar buvo lengva? Sakyčiau, pusei grupės buvo tikrai sunku. Vėliau, važiuodama autobusu, klausinėjau keliautojų, kiek balų iš 10 jie skirtų šiam žygiui. Žemiausias įvertinimas buvo 3 su minusu, aukščiausias – 8. Tarp jų buvo ir 5, ir 6, ir 7. Tad toks vertinimas tik parodo, kad kiekvienam tai labai skirtinga patirtis.
Iš kitų kelionių vadovų žinau, kad mums labai pasisekė. Ėjome palyginti nedaug, gorilos buvo nuokalnėje, o žygio kelias buvo prieš savaitę išgreideriuotas evakuacinis kelias, kuriuo eiti tikrai nebuvo sunku. Tiesa, gorilas į nuokalnę nuvijo trackeriai – žmonės, kurie seka gorilas ir padeda reindžeriams iki jų atvesti keliautojus.
Vis dėlto grupėje buvo žmonių, kurių lūkestis buvo būti beveik privežtiems prie pat gorilų – maksimaliai arti. Suprantu, kad kopti į kalną sunku, o fizinis pasirengimas galbūt ne visada toks geras, kaip norėtųsi. Tačiau tai yra kalnų gorilos, gyvenančios laukinėje gamtoje, todėl tikėtis, kad viskas bus lengva, tikrai nereikėtų.
Paklausus vietos reindžerio, kodėl tuo keliu, kuriuo ėjome, nevažiuojama, jis su humoru atsakė, kad jis skirtas tik „palūžusiems“. Kitaip tariant – tik evakuacijai. Tiesa, tokia paslauga iš tiesų yra: keliautoją 10–12 vyrų už maždaug 300 eurų išneša ant neštuvų.
Vis dėlto nemanau, kad toks žygio sudėtingumas vertas tokios paslaugos. Man atrodo, kad daug prasmingiau yra save šiek tiek pastumti – įveikti žygį ir galbūt net paskatinti save gerinti fizinį pasirengimą.
Dabar visa tai aprašant atrodo, kad tai buvo sapnas, nes gorilas iki tol mačiau tik filmuose ir tikrai atrodė nerealu būti taip arti jų. Bet vis dėlto tai tapo gražia realybe, kuri be galo praturtino tiek mano, tiek keliautojų gyvenimą.
Pastarosios dienos buvo labai intensyvios. Penktadienį turėjome gana ilgą važiavimą ir labai norėjau spėti kuo anksčiau į taip vadinamą game drive – safarį. Važiavome į Karalienės Elžbietos nacionalinį parką stebėti čia gyvenančių laukinių gyvūnų.
Tai vienas įspūdingiausių Ugandos parkų – išsidėstęs tarp Edvardo ir Džordžo ežerų, su savanomis, pelkėmis, kraterių ežerais ir tankesnėmis augmenijos juostomis. Parkas garsėja medžiuose besiilsinčiais liūtais, gausiomis dramblių bandomis, buivolais, begemotais ir neįtikėtina paukščių įvairove. Taip pat garsėja tuo, kad jame gyvena žmonės ir mane tai tikrai šokiravo, nes nežinau, ar norėčiau gyventi tarp buivolų ar kiek daugiau nei šimto liūtų.
Žvėrių fotografavimo medžioklę pradėjome 6:30 ryte ir pamatėme tikrai daug.
Labiausiai jaudinanti istorija buvo apie liūtą, kuris buvo nuklydęs į Kongą ir pateko į drambliams skirtus spąstus. Jis neteko visos pėdos ir dalies uodegos. Gidas pasakojo, kad jį pavyko rasti pagal antkaklio siunčiamą lokaciją, ir dabar juo rūpinasi veterinarai. Gera žinia ta, kad jis turi brolį – šis padeda sumedžioti ir dalijasi maistu. Buvo tikrai graudu žiūrėti į tokį žvėrių karalių, bet tokia ta laukinė gamta.
Begalinį įspūdį man paliko drambliai – kad ir kiek juos matau, jie man visada atrodo mistiški. Tiesa, ar žinojote, kad drambliai yra ryškiausias matriarchato pavyzdys Afrikoje. Dramblių grupei vadovauja seniausia jos narė, ji atsako už grupės gerovę ir sprendžia, kur eiti. Jaučiu pagarbą tokiai hierarchijai.
Dar labai patiko pamatyti pitoną, kuris gali užaugti iki 6 metrų. Buvo pasigavęs kažką ir dorojo...
Didelę dienos dalį praleidome ir Kazingoje – natūraliame kanale, jungiančiame Edvardo ir Džordžo ežerus. Ši vieta – tikras gyvybės koridorius. Pakrantėse būriuojasi drambliai ir buivolai, o ore ir pakrantėse – šimtai paukščių rūšių. Kazingos kanalas atrodo neįtikėtinai pilnas gyvybės – plauki ir jauti, kad kiekvienas metras čia alsuoja gamta.
Vandenyje ilsėjosi ir begemotai. Teko pamatyt ir ikoninį vaizdą, kurio taip laukia keliautojai. Jie tuštindamiesi taip mikliai suka savo uodegytes, kad tai sukelia daug juoko ir gerų emocijų stebintiems. Turbūt tai retas atvejis kada šūdai taip džiugina...
Matėme daugybę paukščių – spalvų, formų, balsų įvairovė stulbina. Visi mano grupės keliautojai po šių dienų sakė, kad nesitikėjo pamatyti tiek daug. Kiti juokavo, kad galėtų plaukti ir plaukti be pabaigos.
Per šias dienas pavyko pamatyti iš bjauriojio penketo: karpotį, marabu ir grifą. Trūksta hienos ir antilopės gnu.
Iš Didžiojo Afrikos penketo teko garbės sutikti liūtą, leopardą, o tiksliau jo uodegą, dramblį, ir buivolą. Liko – raganosis. Ir jį pamatysiu savaitės gale.
Mano keliautojai po šių dienų labai džiaugiasi. Nors taip būna ne visada. Nuovargis, kultūrinis šokas padaro savo – net ir daug keliaujantiems reikia laiko adaptacijai. Bet būtent tokios dienos primena, dėl ko leidžiamės į kelią.
Sukūriau albumą iš to, ką pavyko nufotografuoti. Dalinuosi juo su jumis ir pati jau pradedu galvoti apie miegą.
Bet iš tikro kaip vienas keliautojas mano grupėje sakė – grožis netelpa galvoje.
Kelionėje ši vieta į programą nebuvo įtraukta, bet susiklosčius aplinkybėms ir turėdami laisvą rytą nusprendžiau nusivežti grupę. Kiek pergyvenau atsibudusi – ar jiems patiks, nes čia tikrai labai vietinė patirtis. Bet, atrodo, visiems buvo tikrai įdomu.
Rytą pradėjome važiavimu iki Ugandos pietvakariuose esančių druskos kasyklų. Kiek daugiau nei valandą pavažiavę sustojome prie kasų, susimokėjome 35 000 šilingų (apie 10 $) ir judėjome toliau.
Šioje kasykloje jau šimtmečius druska išgaunama rankiniu būdu, laikantis senų tradicijų. Šis vulkaninės kilmės kraterinis ežeras pasižymi itin dideliu mineralų kiekiu, todėl druska čia kaupiasi natūraliai ir gausiai. Vietos bendruomenės sūriame vandenyje suformuoja nedidelius, baseinėlius primenančius plotus, į kuriuos subėga prisotintas vanduo, o kaitri Afrikos saulė per kelias dienas ar savaites jį išgarina, palikdama storą druskos sluoksnį. Visa gavyba vyksta be sudėtingos technikos – naudojami tik kastuvai, kibirai ir rankos.
Dalis išgaunamos druskos būna visiškai juoda, nes kartu su kristalais iškyla mineralai ir ežero dugno nuosėdos. Juodoji druska dažniau naudojama gyvulių mitybai ar perdirbama, o švaresnė, baltesnė – skirta maistui. Be valgomosios druskos, ežere išgaunamas ir mineralinis mišinys, svarbus vietos gyvulininkystei. Telkiniai paprastai padalyti į atskirus plotus, kuriuos valdo šeimos ar bendruomenės nariai – teisė dirbti dažnai perduodama paveldėjimo būdu arba nuomojama, todėl yra susiformavusi savita vietos nuosavybės sistema. Gidai pasakoja, kad ši tradicija tęsiasi jau apie tris šimtus metų.
Darbas čia alinantis – žmonės valandų valandas stovi sūriame, odą graužiančiame vandenyje, o temperatūra neretai viršija 30 °C. Gavyba priklauso ir nuo sezoniškumo: sausuoju laikotarpiu garavimas greitesnis, todėl kristalai formuojasi sparčiau, o lietinguoju sezonu dalis baseinų gali būti apsemiami. Nepaisant sunkių sąlygų, ši veikla išlaiko ištisas šeimas, o druska nuo seno buvo vertinga mainų prekė tarp skirtingų bendruomenių – ji reiškė ne tik skonį ar konservavimą, bet ir turtą bei išgyvenimą.
Uždarbis dirbant vandenyje siekia apie 35–50 dolerių per dieną, o druskos nešiojimas takeliais įvertinamas maždaug 5 doleriais už dieną. Gidai pasakoja, kad dalis čia dirbančių vyrų pinigus išleidžia neatsakingai, todėl dažnai jų neprisideda ateičiai. Vis dėlto čia dirba ir daug moterų – jos savo sunkiu darbu pasistato namus ir išlaiko šeimas.
Gidas pasakojo, kad kinai norėjo nupirkti šią vietą ir išgavinėti druską jau nebe rankomis. Tačiau vietiniai nesutiko, nes nori išlaikyti savo pajamų šaltinį ir kad viskas liktų kaip buvę. Dabar čia lankosi turistai, vieta gyva, o pardavus čia būtų tiesiog fabrikas. Labai džiaugiausi, kad toks supratimas jau egzistuoja ir ten – kad ne viską gyvenime reikia optimizuoti iki maksimumo.
Po gorilų žygio dalis keliautojų nerimavo, ar toks pat sunkus bus ir žygis ieškant šimpanzių. Bet išsiruošėme visi. Gavome trumpą instruktažą ir išėjome pasidalinę į dvi grupes.
Ir po kokių 10 minučių negalėjome patikėti – mūsų vedlys reindžeris pasakė, kad šimpanzės visai netoli, tiesiog sėdi ant kelio priekyje. Priėjome, pradėjome jas sekti ir, žinoma, labai daug fotografavome. Helperiai, kurie vėl padėjo mums, vis ramino, kai šimpanzės aplink pradėdavo bėgioti ir garsiai rėkti. Atrodė kiek nejaukiai.
Tačiau gidas paaiškino, kad jos atėjo iš savo teritorijos į svetimą – vogti maisto. Tuo metu pradėjo lyti. Pasirodo, šimpanzės lietų labai mėgsta, o tas rėkimas (nesu tikra, kad tai tiksliausias žodis) yra jų džiaugsmo ir tarpusavio komunikacijos išraiška.
Su jomis praleidome kiek daugiau nei valandą, nes galiausiai jos pačios mus palydėjo iki sankryžos į informacį stendą, prie kurio prieš žygį turėjome instruktažą.
Jau dabar, galvodama apie šią patirtį, suprantu, kad didžiausią įspūdį man paliko jų panašumas į mus. Emocijos, mimikos, žvilgsniai. Su jokiu kitu gyvūnu tokio jausmo nebuvau patyrusi. Ne veltui sakoma, kad šimpanzės yra artimiausi žmogaus giminaičiai – jų DNR su mūsų sutampa beveik 99 procentais.
Stebint jas labai aiškiai matosi jų socialinis gyvenimas. Šimpanzės gyvena bendruomenėmis, kuriose gali būti nuo kelių dešimčių iki daugiau nei šimto individų. Bandžiau skaičiuoti, kiek mes pamatėme, tai tikrai bent 30.
Jos turi aiškią hierarchiją, aiškų lyderį, sudėtingą komunikaciją, naudoja įrankius – pavyzdžiui, šakeles termitams gaudyti ar akmenis riešutams skaldyti. Gidas pasakojo, kad net užpakalį nusivalo po tualeto, bet šito, deja, neteko matyti.
