Gražūs žodžiai, tiesa? Perskaičiau juos, internete ieškodama oficialių duomenų apie šią mūsų kaimynės Latvijos vietovę. Rastos žinios nebuvo gausios (gal jų daugiau esti informaciniuose puslapiuose latvių kalba, kurios, gaila, nemoku) ir pasižymėjo tradiciniu šablonu: Preilių vardas istorijos šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1348 metais; 1828 –siais tai jau buvo miestas su 179 namais ir 1615 gyventojų, nors miesto teisės jam suteiktos tik po šimtmečio, 1938 –siais; smarkiausiai Preiliai pradėjo augti 1949– siais, tapę rajono centru.
Na, dar paminėta, jog atstumas nuo Preilių iki Rygos – 206 km, ir kad tai puiki vieta žmonėms, norintiems pabėgti nuo didmiesčio triukšmo: čia jie atrasiantys ūksmingą senovinį parką, pėstiesiems skirtas gatveles ir jaukaus miestelio romantiką.
Visa tai, žinoma, tiesa, tačiau visiems, turintiems galimybę pasisvečiuoti šiame krašte, pravartu būtų žinoti kur kas daugiau. Čia yra tikrai kur akis paganyti. Tuo įsitikinome ir mes, grupelė Lietuvos žurnalistų, pabuvoję čia Latvijos turizmo organizatorių kvietimu.
Preiliuose esama tokių žmonių, kuriems apibūdinti neužtenka vien epitetų: „entuziastai“, „kūrėjai“, „darbštuoliai, svajones paverčiantys realybe“, ir panašių... Tai, nei kiek nehiperbolizuojant, tikri savo gimtojo krašto patriotai.
Vienas iš jų – visiems preiliškiams puikiai pažįstamas fotografas Igoris Pličas.
Senoji ligoninė – naujam gyvenimui
Daugiau kaip 500 metų Latvijoje gyveno grafai Borchai, čia turėję nemaža dvarų. Preiliuose jiems taip pat daug kas priklausė. Pavyzdžiui, miestelio centre prieš porą šimtmečių vieno iš grafų giminės atstovų pastatytas gražus dviaukštis gyvenamasis namas. 1859 –siais, po šeimininko, neturėjusio įpėdinių, mirties, pastatas pagal testamentą atiteko miestelio savivaldybei, kad šioji čia įsteigtų ligoninę. 150 metų grafo name buvo gydomi žmonės, kol galiausiai medicinos reikmėms buvo pastatytas modernesnis pastatas.
 |
| M.Jankutės nuotr./Igoris Pličas |
Nežinia, koks likimas būtų ištikęs šį istorinio paveldo statinį, jei ne vietos fotografas ir kraštotyrininkas Igoris Pličas. Prieš dešimtį metų įsigijęs šį namą, atrodžiusį, jo paties žodžiais tariant, „kaip Hirosima po atominės bombos“, jį suremontavo ir sutvarkė taip, kad šiandien iš tolo traukia kiekvieno praeivio žvilgsnį. Ne sau stengėsi Igoris – visiems. Rūpėjo, kad senajame name atgimtų Latgalijos krašto istorija, kad iš savo iniciatyva surinktų eksponatų jaunimas akivaizdžiai matytų, kaip gyveno jo seneliai ir proseneliai.
 |
| M.Jankutės nuotr./Buities muziejus |
Grafo name pirmiausia prieglobstį rado geras tūkstantis senovinių knygų ir gausybė žurnalų, iš kurių galima pasisemti žinių apie tikrą, jokių ideologų neiškraipytą Latgalos krašto istoriją. Pasak Igorio, vien latvių emigrantai išeivijoje leidę per 160 spaudos leidinių – tikrą informacijos lobyną dabarties tyrinėtojams. Ne vieną egzempliorių galima dabar aptikti čia. O kokia neįkainojama sukauptų senovinių fotografijų vertė! Žvilgteli ir regi pokario metais sušaudytas latgaliečių šeimas, seniai nebeišlikusių trobesių atvaizdus, įamžintas buities ir tradicijų akimirkas.
Latgalijoje nuo seno gyventa gausaus sentikių būrio, apie tai byloja išlikusios senovinės jų knygos, dar ranka parašytos. Vieni vietos gyventojai, sužinoję apie Igorio Pličo steigiamą muziejėlį, geranoriškai dovanojo istorinę praeitį menančių eksponatų, kiti už relikvijas prašė iš jo „pusbuteliui“. Šitaip atkeliavo gotišku šriftu latvių kalba 1857-metais išleista Biblija. Na, o lietuvišką 1956 metais išleistą lietuvių literatūros klasikės Žemaitės knygą jis pats surado vieno vietos gyventojo palėpėje...
Senoviniai buities ir darbo įrankiai, gausybė rankdarbių – siuvinių, mezginių, nėrinių, audinių, medžio dirbiniai – ko tik šiandien nerasi šiame entuziastingo savamokslio muziejininko ir kraštotyrininko rinkiniuose! „Sergu senų daiktų liga, nuo kurios vaistų nesama“, – šypsosi Igoris Pličas, o mus lydintis latvis gidas Janis šnibžteli, jog be šio žmogaus patarimo ir jo surinktos vaizdinės ir rašytinės dokumentacijos sunkoka būtų išsiversti vietos kraštotyrininkams ir istorikams.
Nedideliame Preilių miestelyje Igorio Pličo muziejus – prestižinė vieta, kurioje vyksta kultūriniai renginiai. Ypač – fotoparodos, mat šeimininkas – Latgalos fotomenininkų draugijos prezidentas, neseniai išleidęs fotoalbumą apie Latgaliją „Acis redz, sirds degs“ („Akys mato, širdis dega“) autorius.
Asmenybė atpažinta pagal... mundurą
Be senovinės dokumentacijos, praeitį menančių nuotraukų ar piešinių sunku atkurti autentiškus istorinio paveldo paminklus. O tokių Preiliuose esama nemažai. Nors ir labai riboja lėšų stygius (o krizė Latviją palietė tikrai skaudžiai), vietos entuziastai po kruopelytę atstato tai, ką dar įmanoma išgelbėti, kas dar galutinai nenugrimzdo užmarštin.
Puikus istorijos liudytojas yra Preilių parkas su dideliu grafų Borchų giminės dvaro kompleksu. Jame išlikęs kultūrinis ir istorinis paveldas siekia net 1472 metus. Neseniai buvo baigta restauruoti Preilių koplyčia – mįslingų pasakojimų apgaubta šio dvaro komplekso dalis, Jozefo Borcho pastatydinta 1817 metais. Prieš tai buvo atlikti kruopštūs archeologiniai tyrimai. Išžvalgytame požemyje aptiktas laidojimo rūsys, kuriame amžinojo poilsio atgulęs ir koplyčios statytojas Jozefas Borchas. Atpažintas jis buvo iš munduro likučių su Maltos ordino riterio ženklais – pasak istorinių šaltinių, jis buvęs šio ordino nariu... Munduro likučiai dabar saugomi muziejuje, o restauruotoje koplyčioje lankytojų dėmesį patraukia garsių sakralinės tematikos darbų kopijos...
 |
| M.Jankutės nuotr./Borchų koplyčia |
Beje, visai arti Borchų koplyčios įsikūrusiame Preilių kraštotyros muziejuje galima išvysti nemaža tikrai unikalių senovinių daiktų, tarkim, įrenginį chrominių batų raukšlėms daryti, porą šimtų metų skaičiuojantį kubilą, atlikusį... spintos funkcijas ir kitos panašios „egzotikos“.
Jo Didenybė Sūris
Dabar Preiliuose didesnių įmonių praktiškai nebelikę, išskyrus sūrinę, kurioje darbuojasi koks trejetas šimtų vietos gyventojų (įrengimus joje, beje, padėjo montuoti ir specialistai iš Lietuvos). Čia gaminamas „Čederio“ sūris ir pieno milteliai – produkcija, paklausi ne tik Latvijoje.
 |
| M.Jankutės nuotr./Paminklas sūriui |
Šie faktai – niekuo ypatingi, galima būtų jų ir neminėti, jei ne vienas įdomus, mūsų kaimynams būdingas dalykas. Tai – pagarba sūriui.
Ir Lietuvoj, žemės ūkio krašte, mėgstame šį pieno produktą, ir nemažai jo rūšių gaminame, bet štai paminklo Sūriui pastatyti taip ir nesusiprotėjame. O latviai pastatė. Ir ne vieną, o visus septynis, išsidėsčiusius vienas netoli kito vienoje iš pagrindinių Preilių miesto aikščių. Modernistinės skulptūros vaizduoja deimantinį sūrį, gintarinį sūrį, sūrį su peiliu ir dar kitaip simboliškai įamžina šį skanėstą. „Tik keturi miestai pasaulyje gali didžiuotis turį paminkluose įamžintus sūrius. Du iš jų yra Prancūzijoje, vienas JAV ir vienas pas mus, Preiliuose“, – pasakojo preiliškiai.
 |
| M.Jankutės nuotr./Paminklas sūriui |
Dar įdomu tai, kad šalyje veikia Sūrio klubas, iškilmingai organizuojantis Sūrio dieną. Dusyk Sūrio dienos iškilmės vyko Preiliuose, vėliau – Smiltenėj, Limbažoj ir Maduonoj, kur, beje, sūrius gamina net trys sūrinės.
Kaip tik neįamžinamas per šias šventes šis produktas! Renčiami sūrio kalnai, pinami sūrių vainikai, kepami milžiniški sūrių kepiniai, šimtus kilogramų sveriantys sūrio tortai. Netgi sūrio ledais gardžiuojamasi!
O kokia gi šventė be konkursų! Tradicinis Sūrio dienos konkursas „Pats didžiausias pilvas“. Jo užduotys iš šalies atrodo neįgyvendinamos: juk per vienuolika minučių reikia suvalgyti tris kilogramus „Edamo“ sūrio, užsigeriant keturiais litrais alaus. Tačiau prizas – solidus: pirmajam su užduotimi susidorojusiam žmogui įteikiama keliolika kilogramų sverianti sūrio galva ir statinė alaus.
 |
| M.Jankutės nuotr./Paminklas sūriui |
Organizatorių fantazija veržiasi per kraštus. Pasirodo, egzistuoja ir „sūrinė mada“, yra sukurtų „sūrinių parėdų“ modelių. Linksmu žaidimu tampa karvių mados. Juk visi puikiai žinome, kad tikrasis sūris gaminamas iš pieno. Tad karvės – teisėtos Sūrio dienos dalyvės.
Į Sūrio klubo paskelbtą „Mylimos karvutės“ konkursą atsiliepia daugybė mokyklų, pagaminančių įspūdingų karvučių modelių. Raguotų eksponatų paroda demonstruota Žemdirbystės ministerijoje. Visi žavėjosi eksponatų kūrėjų išradingumu: kokių tik žalmargių ir juodmargių čia nebūta!
Į šias šventes renkasi sūrių gamintojai iš visos Latvijos su daugybe rūšių sūrio, sviesto ir varškės. Smagu ir savo gaminiais pasididžiuoti, ir iš kitų patirties pasisemti.
Pasakų karalystėje
Tačiau labiausiai Preilius yra išgarsinusi pasakų karalystė, atvykėlių kartais meiliai pavadinama Michailovgradu – pagal šio stebuklo kūrėjos dailininkės Jelenos Michailovos pavardę.
 |
| M.Jankutės nuotr./Dailininkė su savo mylimiausia lėle |
Dailininkė – dekoratorė, baigusi Maskvos menų universitetą ir likimo valia atsidūrusi nebe pačiame didžiausiame Latvijos mieste, tiesiogiai panaudoti savo įgytų žinių tiesiog neturėjo kur. Gyventi reikėjo, tad ėmėsi graviruoti paminklus. Ir vienąsyk – kartais taip gyvenime nutinka – jai šovė į galvą idėja išbandyti save kitame – lėlių kūrėjos – vaidmenyje. Postūmiu pasitarnavo į dailininkės rankas patekusi sulaužyta lėlė marionetė, kurią pažįstami paprašė sutaisyti.
„Suremontavau pagal savo skonį. Šis užsiėmimas buvo toks mielas, kad šovė į galvą mintis pamėginti sukurti lėlytei draugą. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar tai pats didžiausias mano pomėgis. Ką ten pomėgis – tiesiog gyvenimo dalis...“ – pasakoja Jelena Michailova.
Čia gimsta ne šiaip sau lėlės, o charakteringų personažų atvaizdai. Štai lėlės – čigonės, priklausančios taborui, o štai karališkojo dvaro princesės koketiškos, mėgstančios paslaptis ir intrigas. Va, nostalgiškų jausmų apimta lėlė, o va garbaus amžiaus sulaukusių senukų porelė, o čia stovi lėlė piratė, besimėgaujanti kovos trofėjumi. Kompozicijų tiek daug, ir visos jos tokios skirtingos! Lėlių kūrėja sakosi itin mėgstanti kurti nežemiškus personažus – nimfas, elfus, fėjas, laumes...
Tiesa, kartais jai tenka ir visai konkrečios lėlės kūrimo imtis: kai lėlę specialiai užsako koks nors žmogus. Tarkim, norintis padovanoti mylimam asmeniui jo paties atvaizdą. Tokia lėlė jau gaminama, žvelgiant į norimo joje atvaizduoti konkretaus asmens bruožus. Dažniausiai tai būna užsakovų atnešta fotografija. „Portretinės lėlės“ dovanojamos neeiliniais atvejais: per jubiliejinius gimtadienius, vestuves, mokyklos baigimo šventes ir pan. Vienas vyras buvo užsakęs mylimai žmonai Valentino dienos proga. Kainuoja tokia lėlė maždaug porą šimtų eurų.
Jelenos Michailovos lėlės yra iškeliavusios į Vokietiją, Prancūziją, Honkongą, Kiprą... Pernai specialios lėlės buvo pagamintos Ispanijos karalių porai, apsilankiusiai Preiliuose. Apskritai kokių tik garbingų svečių šiame muziejuje nėra lankęsi: ir Latvijos prezidentas su žmona, ir Rygos meras, ir Japonijos, Čekijos bei kitų valstybių diplomatai. O štai kai kurias garsias pasaulio asmenybes dailininkė pati yra įkūnijusi savo lėlėse. Čia rasime lėlę – Anglijos karalienę, lėlę – princą Čarlzą, lėlę – Putiną, lėlę – Alą Pugačiovą...
 |
| M.Jankutės nuotr./Lėlės - Anglijos karaliai |
Iš viso dailininkės kolekcijoje dabar – per 350 lėlių. Nei vienos atvaizdas nepasikartoja: kolekcionieriai gali būti ramūs. Tiesa, ne visos lėlės, esančios kolekcijoje, parduodamos. Jelena Michailova sakosi, tarkim, niekuomet nesiskirsianti su savo mėgstamiausia lėle, simbolizuojančia mylimą dailininkės katę.
Visus aksesuarus lėlėms – sukneles ir kostiumus, papuošalus, avalynę, rankines – dailininkė gamina pati. Samdosi siuvėjas ji kitam tikslui – naujais drabužiais papildyti karališkojo dvaro kostiumerinę. Joje – keli šimtai ištaigingų moteriškų, vyriškų ir vaikiškų kostiumų – įvairiausių fasonų, formų ir dydžių. Skrybėlaitės, perukai, pirštinės, rankinės, skėčiai, špagos, muzikos instrumentai, lazdos ir kiti priedai muziejaus lankytojams leidžia persikūnyti į pasakų personažus.
 |
| M.Jankutės nuotr./Muziejaus kieme stovinti koplytėlė - pati mažiausia Latvijoje |
Rinkitės, kas jums labiau patinka – galite tapti karaliais, princais, kurtizanėmis, čigonais, muškietininkais... Specialiose patalpose persirengę, išeikite į muziejaus kiemą, kurioje įsikūrusi pasakų karalystės dekoracija – pilys su gražiais bokšteliais, grakščiais tiltukais ir miniatiūriniais vėjo malūnais. Kodėl jums nenusifotografavus šios pilies fone? Arba prie ištaigingos karietos? Bent trumpam pasijusite svarbiu asmeniu, kuriam visi lenkiasi ir kurio visi įsakymai pildomi... O kokia romantiška nuotaika apgaubia pilį prietemoje, kai jos languose įsižiebia šviesos?
Į stebuklų karalystę lankytojai plūste plūsta. Pernai čia apsilankė 27 tūkst. turistų. Žmonėms reikia romantikos. Pabuvojimo pasakoje akimirkas jie ilgai atsimena. Apskritai, kiekvienas, nors ir neilgam stabtelėjęs šiame nedideliame Latvijos miestelyje, šiltu žodžiu mini jo entuziastus, savo kūrybiškumu garsinančius gimtąjį kraštą.
