Esu šiauriečių palikuonis, besibastantis karštosios Afrikos vingiais. Mano genuose dar tebevirpa atšiauraus išgyvenimo bangos, aš net pats savo ilgomis naktimis droviuosi po patalais slėpto kūno. Ir čia, Kenijos vandenyno pakrantėje, nutiko trumpas įvykis, kai suvokiau, kokia graži gali būti natūrali būtis.
Einu vandenyno pakrante per baltą smėlį, saulė pirmu spinduliu sveikina Žemę, tuomet ant savo pečių netikėtai pajuntu vėsias, drėgnas lūpas ir išgirstu bučinio pakštelėjimą.
Aš panorau tai paliesti lūpomis.
Atsisuku ir išgirstu: „Jūs tokie gražūs – tu ir šis rytas, kad aš panorau tai paliesti lūpomis“. Tamsiaodė mergina šypsosi ir net pritupia siųsdama oro bučinį iš vandenyno tolių atplaukiančiam rytui. Persimetę keliais žodžiais, nueiname savo takais.
Trumpas laimės fotono blyksnis. Susimąstau. Ar galėtų taip nutikti kur nors Palangoje ar Kaune? Na, gal nebent Marijampolėje – čia išaugo daugiausia poetų, rašytojų, kurie žmonių krūtinėse pasėjo daug natūralios būsenos sėklų.
Prisiminiau, kaip aš su tomis Suvalkijos sėklomis krūtinėje pirmą kartą atkeliavau į Afriką ir atsidūriau jau Ugandoje, Entebėje. Senoji Ugandos sostinė ant Viktorijos ežero kranto stebina grožiu ir begaline netvarka.
Paklausiau vienos jaunos moters, kur galiu rasti transportą iki Kampalos. Ten, mosteli link turgaus, kuris, beje, čia niekur ir niekada nesibaigia. Lamdytų sulamdytų autobusiukų virtinėje sulaukiu pasiūlymų pavėžėti iki sostinės. 30 km – už 30 JAV dolerių. Ir čia pat surandu vietinių žmonių autobusiuką už 3 dolerius.
Važiuoju, kratausi kartu su 15 tamsiaodžių kaimiečių 9 vietų salone, ant kelių – kažkoks maišas su daržovėmis, kiti laiko narvus su vištomis. Atvykstame į garsųjį Nakasero turgų Kampaloje.
Išgirstu, kad net patys čiabuviai Kampalą vadina „pamišusiu miestu“. Netrukus tuo įsitikinau pats. Apsistojau „Aponija“ viešbutyje ir patekau į malonią, rūpestingą personalo globą. Labiausiai rūpinasi apsaugininkas. Pasiteiravęs, ar aš nesu pavargęs po klajonių mieste, pasiūlė sąrašą paslaugų.
Nedelsdamas atsakiau, kad man sekso nereikia.
Dabar geriausiai tiktų masažas, – pasakė jis. Ištariau okay ir netrukus į duris pasibeldė jauna juodukė. Kiek nustebau, kai pasisveikindama ji mane apkabino ir pabučiavo į lūpas.
100 dolerių, – pareiškė aptemptą mini suknelę dėvinti mergina. Nedelsdamas atsakiau, kad man sekso nereikia, tik bendro masažo už 10 dolerių. Juodukė nuliūdo, atsiduso ir atsakė okay.
Mane lietė ten, kur normalios masažuotojos apeina.
Bet ji provokuodama mane lietė ten, kur normalios masažuotojos apeina. Galiausiai neištvėriau, nes jaučiau, kad tuoj galiu susigundyti, ir atsikėlęs griežtai pasakiau, kad seansas baigtas. Jai daviau 10 dolerių atitikmenį Ugandos šilingais. Mergina pradėjo spiegti, kad aš ją apgavau.
Šiaip ne taip išstūmiau juodukę per duris. Čia pat atsirado ir tas apsaugininkas, padedantis suvaldyti situaciją. Apie sekso mafiją jau buvau pasiskaitęs internete, tad, koks bebūčiau alkanas, tikrai jokio sekso čia be tabu – tabu!
Kitą rytą „mano draugas“ pasisveikino jau su kitokia (plėšrūniška) veido išraiška. Susivokiau ir pasakiau, kad vyksiu į safarį, kai grįšiu pakalbėsime. Bet „draugas“ neištvėrė ir paskambinęs pranešė, kad mergina parašė policijai, bet jis viską galįs sutvarkyti...
Supratau, kad įkliuvau į spąstus. Reikia kažkaip nepastebėtam išnykti iš viešbučio. O čia aš vienintelis baltasis toje juodumoje ir dar mano 190 cm ūgis kyšo virš visų...
Nutaikęs momentą, atsiskaičiau su viešbučiu ir per iš anksto nusižiūrėtas ūkinio aptarnavimo duris nėriau į siaurutę gatvelę. Savisaugos instinktas jau buvo numatęs atsitraukimo kelius, tad lindau į didžiausią ir chaotiškiausią įžymybę – Nakasero turgų.
Supratau, kad įkliuvau į spąstus.
Ten suradau į Džindžą vežantį autobusiuką, iš ten kitą rytą – jau dideliu autobusu į Keniją. Visas 24 valandas man nuolat skambino apsaugininkas, tikino greičiau susimokėti, esą man palikti Ugandos nepavyks, jo draugai dirba oro uosto apsaugoje ir t. t.
Dabar įvardijo ir „sutvarkymo“ kainą – 10 tūkstančių dolerių. Aš atsakydamas blefavau, kad tai nėra dideli pinigai – turiu kortelėje, grįšiu iš nacionalinio parko ir viską sutvarkysime.
Taip mintyse palaidojęs grįžtamąjį skrydžio bilietą, netrukus nedaug nuo sunkvežimio besiskiriančiu autobusu kirtau Ugandos–Kenijos sieną. Valio! Telefonas dar skambėjo kelias dienas, bet jau neatsiliepinėjau.
Kadangi grįžimo skrydis į Vilnių iš Entebės jau nuplaukė, tyrinėjau Keniją. Pasirinkta kryptis – gražiausia planetoje vieta – Amboselio ežeras Kilimandžaro kalno papėdėje.
Dabar įvardijo ir „sutvarkymo“ kainą – 10 tūkstančių dolerių.
Nusisamdžiau pavėžėtoją Leonardą su vaizdų mačiusia sena „Toyota“. Atvykęs sužinojau, kad Amboselio nacionalinis parkas dar yra vadinamas dramblių namais, tačiau gavau ir perspėjimą – pasitaikė itin sausringas laikotarpis, augmenija bemaž pranyko, labai susitraukė vandens telkiniai, todėl drambliai alkani, ištroškę, pikti, agresyvūs, puola ir griauna masajų kaimus bei viską, kas pasitaiko šių milžinų kelyje.
Na, galvojau, jeigu ištrūkau iš Ugandos mafijos, tai gal gyvūnija man bus palankesnė. Susimokėjau už save, Leonardą ir jo girgždantį automobilį – Amboselio vartai atsivėrė, pro akis išsiskleidęs nuostabus Kilimandžaro kalno ir flamingų ežeriukų vaizdas ramino ir glostė sielą.
Dramblius labai netikėtai išvydome artėdami prie 30 taisyklingu ratu pastatytų masajų kaimelio namelių. Drambliai trimituodami ir mojuodami ausimis užkirto mums kelią. Leonardas pasuko į šalį pasislėpti už medžių.
Sustojome, išlipau ir priklaupiau slėpdamasis už mažytės mašinos. Bandžiau fotografuoti link mūsų linguojančius savanų milžinus, drebėjo rankos, iš suprakaitavusių delnų išslydo telefonas...
Tada prisiminiau, kad dramblių labiausiai nekenčiamas garsas yra būtent telefono arba fotoaparato. O jie artėja, lieka vos kokie 50 metrų. Kokia kvaila baigtis ateina, spėjau pagalvoti ir išgirdau siaubingą traškesį...
