Kinijos Sindziango rajonas, kuriame keliavome, ypatingas čia gyvenančių žmonių įvairove ir kultūrų sankirta. Jau regiono pavadinimas „Sindziangas“, kinų kalba reiškiantis „Naujosios teritorijos“, išduoda, kad istoriškai tai buvo ne kinų gyvenamos žemės. Istorinis šio krašto pavadinimas – „Rytų Turkestanas“, o vietiniai gyventojai – musulmonai uigūrai ir kitos tiurkų tautos. Užrašai iškabose ir reklamose rašomi dviem kalbomis – kinų hieroglifais ir uigūriškai arabiškais rašmenimis.
Žiūrėk, su kuo sveikiniesi!
Retas kinas ar uigūras čia moka bent žodį angliškai, tad jau kelionės pradžioje išmokome pasisveikinti ir padėkoti kinų kalba. Tačiau netrukus supratome, kad ne visiems toks pasisveikinimas patinka. „Ne šiešie („ačiū“ kinų kalba), o rachmat!” – tiesiai šviesiai pasakė uigūrė pardavėja Kašgare. Tad tuojau išmokome ir porą žodžių uigūrų kalba.
Jei keliausite po šį regioną, nepatartina pasikliauti vien kinu gidu. Jis nesupažindins jūsų su uigūrų kultūra, nes ši jam svetima ir neįdomi. Štai mūsų kelione rūpinęsis kinas Kongas, labai malonus ir draugiškas žmogus, stengėsi pristatyti mums kinišką virtuvę. Kiekvieną vakarą ėjome vis į kitą restoraną ir ragavome visokius patiekalus. Tačiau į uigūrų restoraną jis nebūtų mūsų vedęsis, jei patys nebūtume to prašę. Kongas buvo labai nepatenkintas, kad ten negalima užsisakyti alaus (musulmonų restorane alkoholis neparduodamas), o padavėja ne itin gerai moka kinų kalbą.
Vienas miestas – du vardai
Kitas regiono realijas atspindintis nutikimas – mūsų kelionė į Sačšos miestą. Vos nusileidę iš kalnų, paklausėme mūsų kino, ką įdomaus galėtume pamatyti netoli Kašgaro. „Netoli“ Kinijos atstumais suprantama kitaip nei Lietuvoje, ir jis pasiūlė mums kelionę į Sačšą, esantį 170 km nuo Kašgaro. Pridūrė, kad Kašgare nelabai yra ką žiūrėti. Keistai tai skambėjo, nes kelionių vadovuose nurodoma nemažai lankytinų objektų Kašgare ir aplink jį, o Sačšos pavadinimo visai nėra. Tačiau pamanėm, kad vietinis žmogus gal daugiau žino nei kelionių vadovų rašytojai. Rodydami žemėlapį išsiaiškinome, kad miestas turi ir kitą pavadinimą – Yarkandas. Pasak Kongo, tai yra senovinis pavadinimas, vartojamas ir angliškose knygose, tačiau dabar, tvirtino jis, visi miestą vadina Sačša.
Nuvykus pasirodė, kad tame mieste nėra nieko labai ypatinga: pora mauzoliejų, paminklas vienai karalienei, senoviniai kapai, amatininkų dirbtuvių gatvė – turgus. Kitą dieną nuo Yarkando dar pavažiavę į šalies gilumą turėjome progą pasigrožėti Takla Makano dykumos kopomis ir pajodinėti ant kupranugarių.
Muziejus uigūrų namuose
Grįžę į Kašgarą aptikome ten puikų muziejų. Net nežinia, ar jį tinka vadinti muziejumi, nes jis įsikūręs uigūrų gyvenamose patalpose. Kaip bebūtų keista, nei kelionių vadovuose, nei žemėlapiuose ši vieta nepažymėta. Tai yra senovinis iš molio drėbtų namų kompleksas šalia Didžiojo Kašgaro turgaus. Prie vartų į šį senamiestį lankytojus pasitinka puikiai angliškai kalbantis uigūras gidas ir pasisiūlo parodyti miestą ir kasdienę uigūrų buitį. Prigrasina nuo jo neatsilikti, nes esą garantuotai pasiklysime siaurų gatvelių labirinte. Gidas vedžioja gatvėmis ir užsuka tai į vienus namus, tai į kitus bei parodo už aukštų molio sienų besislepiančius jaukius kiemelius, apstatytus gėlių vazonais, namų kambarius, išklostytus kilimais, puodžiaus dirbtuves, duonos kepyklą... Čia pat ilsisi ar dirba tų namų gyventojai.
Iš tiesų įdomiausia ir Kašgare, ir Yarkande, ir pakeliui žvalgantis pro mašinos langus šiame rajone stebėti tokius skirtingus vietinius žmones, skurdžią ir paprastą jų buitį, ramų gyvenimo tempą. Įspūdingų architektūros ir dailės paminklų čia nėra, tačiau yra kitoks pasaulis, kurį labai smalsu pažinti.
Namo per aplinkui
Retas kinas ar uigūras čia moka bent žodį angliškai, tad jau kelionės pradžioje išmokome pasisveikinti ir padėkoti kinų kalba. Tačiau netrukus supratome, kad ne visiems toks pasisveikinimas patinka.Keliaujant namo teko parą praleisti oro uostuose ir lėktuvuose, mat dėl atšauktų skrydžių ir pakeistų mūsų kelionės bilietų iš Sindziango regiono sostinės Urumčio negalėjome skristi tiesiai į Maskvą, o buvome nukreipti į Pekiną. Krovinių ir keleivių tikrinimas oro uostuose prasideda jau nuo paradinio įėjimo. Iš Kašgaro skysčių neleido skraidinti net priduodamame bagaže. Rankiniame bagaže negalėjo būti net piršto dydžio dantų pastos tūbelės. Pekine išlipome jau apdalinti olimpiados vėliavėlėmis, tačiau ten spėjome pamatyti tik baisingai didelius oro uosto kompleksus, kur iš vieno terminalo į kitą teko nemažai pavažiuoti autobusu, per poros valandų tarpą vos spėjome iš vieno lėktuvo į kitą. O toliau – per daugelį kelionių jau puikiai pažįstama Maskva ir pagaliau namai!
Buvo smagu su jumis dalytis savo įspūdžiais, iki kitos kelionės!
