Vienas įkandimas ant kairiosios kulkšnies paūmėjo ir pradėjo niežėti, tačiau 43 metų moteris tai numojo ranka, pavadindama tiesiog „bjauria“ reakcija į uodo įkandimą. Grįžusi namo ji kreipėsi į šeimos gydytoją ir šis jai išrašė antibiotikų.
Nors atrodė, kad vaistas užgydė žaizdą, tačiau po kelių savaičių būklė vėl paūmėjo, pradėjo šlapiuoti ir kilo infekcija. Moteris grįžo pas gydytoją, kuri buvo „sutrikusi“, kodėl antibiotikai nepadeda, rašoma „The Sun“.
Tada, po kelių mėnesių, kai antibiotikai neveikė, o žaizda vėl atsirasdavo ir šlapiavo, situacija dar labiau pablogėjo. Julia teigė, kad ant jos kojos nugarinės pusės iškilo didžiulė juoda pūslė.
Skubiai nuvykus į ligoninę gydytojai jai nustatė sepsį ir, bijodami, kad ji gali netekti abiejų kojų, atliko „gyvybę gelbstinčią“ operaciją.
Gydytojas draugas, apžiūrėjęs įkandimą, taip pat teigė, kad tai galėjo būti smuikinio voro įkandimas – jų įkandimai sukelia audinių nekrozę (mirtį).
Dabar Julia, kuri sako, kad vis dar gali paeiti be pagalbos tik apie 30 sekundžių ir kasdien turi vartoti 15 skirtingų vaistų, ragina kitus visada pasitikrinti įkandimus, jei jie negyja tinkamai.
Prisimindama siaubingą išbandymą, Julia sakė: „Turėjau gedėti gyvenimo, kurį iš esmės praradau. Esu nusiminusi, kad po viso to neįgijau supergalių. Mudu su buvusiu vyru sėdėdavome prie viešbučio ir, manau, ten mane sukando. Būnant ten mane daug kartų sugėlė, bet per daug nekreipiau dėmesio, nes visada gana blogai reaguoju į uodų įkandimus. Grįžau iš atostogų su šiuo įkandimu ir maždaug metus jis paūmėdavo, užgydavo ir vėl paūmėdavo. Tiesiog maniau, kad tai bjaurus uodo įkandimas, kuris nepraeidavo.“
Pasak moters, Jungtinės Karalystės gydytojai buvo sutrikę, kodėl, nors ji vartojo antibiotikus, žaizda užgydavo, o po kelių savaičių ar mėnesių vėl paūmėdavo.
„Tada atsitrenkiau žaizda į kėdės koją, bet skausmas praėjo ir daugiau apie tai negalvojau. Po kelių savaičių pradėjau jausti labai stiprius kojų skausmus – jie vis stiprėjo ir stiprėjo. Liepos mėnesį nuėjau į darbą ir pasakiau: „Negaliu likti, man labai skauda“ – visa užpakalinė kojos dalis, oda ėmė irti ir atrodė kaip gangrena. Žaizda pradėjo šlapiuoti, ir aš kasdien, o kartais net du kartus per dieną, eidavau į skubios pagalbos centrą, kad ją sutvarstytų ir aprištų. Žinojome, kad tai įkandimas, bet nežinojome, kas dar vyksta.“
Visa užpakalinė kojos dalis, oda ėmė irti ir atrodė kaip gangrena.
Po to, kai atsirado juoda pūslė ir moteris skubiai buvo nugabenta į ligoninę, jai buvo atlikta penkių su puse valandos operacija, įskaitant skubų žaizdos išvalymą, siekiant išgelbėti abi jos kojas.
Julia sakė: „Kiek prisimenu, chirurgas atėjo pas mane ir pasakė: „Arba šį rytą bandome operuoti, arba šią popietę keliausi į morgą. Buvau visiškai pasiruošusi netekti kojų – viskas buvo taip blogai. Atrodė, kad per vieną naktį nebegalėjau vaikščioti, skausmas buvo nepakeliamas ir tai labai gąsdino.
Gydytojai mano, kad trauma, kai moteris susitrenkė įkandimo vietą, paskatino šią būklę – jos organizmas tarsi nusprendė pulti pats save, kad atsikratytų įkandimo.
Nepaisant to, kad 2024 m. spalį ir 2025 m. vasarį jai buvo atliktos papildomos odos persodinimo operacijos, Julia buvo priversta mesti darbą, nes nebegalėjo savarankiškai vaikščioti.
Ji sakė: „Kai atsisėdu ir apie tai pagalvoju, mane iš tiesų šokiruoja, kiek pasikeitė mano gyvenimas. Negaliu išeiti iš namų be kito žmogaus – tai visiškai kitoks gyvenimas. Visą likusį gyvenimą turėsiu nuolat baimintis, kad ši būklė sugrįš. Mano kojos visada gąsdins mažus vaikus, bet tai – kovos randai. Aš tai ištvėriau.“
Dabar Julia ragina kitus poilsiautojus naudoti repelentus nuo vabzdžių ir dengti kūną, kad išvengtų įkandimų. Tačiau jei vis dėlto įkandimų atsiranda, ji skatina žmones juos pasitikrinti.
„Tai buvo patirtis, kurios nelinkėčiau niekam. Patarčiau: jei turite įkandimą, kuris jums kelia nerimą, nuolat jį tikrinkitės ir vis sugrįžkite pas gydytojus“, – sakė moteris.
