Sekite 15min Google
Požemiai, stručiai ir žvaigždės
Pirmasis jų yra po žeme. Kango olos laikomos vienomis įspūdingiausių lankomų olų pasaulyje. Jų salės driekiasi kilometrais, o stalaktitai ir stalagmitai čia augo milijonus metų. Didžiojoje salėje kadaise vykdavo net koncertai, kol paaiškėjo, kad žmonių kvėpavimas kenkia oloms labiau nei muzika akustikai.
Virš žemės karaliauja stručiai. Oudshornas vadinamas pasaulio stručių sostine, ir prieš šimtmetį šis titulas reiškė milžiniškus pinigus. Mados pasaulis tada buvo pametęs galvą dėl stručių plunksnų, ir jų kaina svorio vienetu lenkė auksą. Plunksnų baronai statėsi rūmus, kurie tebestovi iki šiol. Mada praėjo, o stručiai liko. Fermose šiandien galima juos pamaitinti ir išbandyti kiaušinio tvirtumą. Vienas stručio kiaušinis atstoja apie dvidešimt keturis vištos kiaušinius, o ant jo drąsiai gali atsistoti suaugęs žmogus. Lukštas nė netreška.
Trečiasis susitikimas reikalauja aukos: keltis tenka gerokai prieš saulę. Už miestelio, laukinėje dykroje, gyvena surikatų kolonija. Žmonės susėda ratu ant kėdučių ir tyliai laukia. Saulei patekėjus iš urvų ima lįsti visa šeimyna. Surikatos stojasi ant užpakalinių kojų ir atsuka pilvukus į saulę: taip jos šildosi po šaltos dykumos nakties. Vaizdas toks tobulas, kad atrodo surežisuotas. Bet čia niekas jų nešeria ir nedresuoja. Tai laukiniai gyvūnai, tiesiog pripratę prie ramiai sėdinčių žmonių. O vakare ta pati dykra dovanoja dar vieną spektaklį. Pietų Kryžius ir Paukščių Takas čia šviečia lyg puikiausias sietynas.
Knysna: austrės ir vaizdas už milijoną
Nusileidus prie Indijos vandenyno prasideda Sodų kelias. Tai žaliasis Pietų Afrikos ruožas tarp kalnų ir vandenyno, garsėjantis lagūnomis, miškais ir kurortiniais miesteliais. Jo širdis yra Knysna, įsikūrusi prie didelės lagūnos. Miestelis garsus austrėmis, ir jų degustacija su taure vietinio putojančiojo prieplaukoje yra privaloma programos dalis. Po lagūną plaukioja ekskursiniai laivai, o pati Knysna atrodo kaip atvirukas apie ramų gyvenimą. Lagūną nuo vandenyno skiria dvi uolos, vadinamos Galvomis, ir jų sąsiauris laikomas vienu pavojingiausių įplaukimų jūreivystės istorijoje. Ramiame lagūnos vandenyje slepiasi ir retenybė: Knysnos jūrų arkliukas, gyvenantis tik šiose apylinkėse ir niekur kitur pasaulyje.
Bet už kalvos laukia kitas pasaulis. Apartheido laikais prie kiekvieno miesto buvo kuriami taunšipai: atskiri kvartalai, į kuriuos buvo iškeldinami ne baltieji gyventojai. Šie dariniai gyvuoja iki šiol, ir pasakojimas apie Pietų Afriką be jų būtų nesąžiningas. Knysnos taunšipas išskirtinis dar ir tuo, kad driekiasi ant kalvos su vienu gražiausių apylinkių vaizdų. Vietiniai jį vadina vaizdu už milijoną. Ekskursiją čia veda bendruomenės moterys, vietiniu mikroautobusu, kokiu važinėja patys gyventojai. Klausimai kyla patys: kodėl jie nesusitvarko, kodėl neaugina daržovių, kodėl prie lūšnos naujausias telefonas. Atsakymai nėra paprasti. Mes vertiname pasaulį pagal tai, kaip gyvename patys, o išsikapstyti iš užburto skurdo rato neužtenka protingų patarimų iš šalies. Vieniems šis apsilankymas išspaudžia ašaras, kitus piktina. Abu jausmai teisingi. Svečiams čia tenka tik stebėtojų vaidmuo, bet be šio vaidmens šalies suprasti neįmanoma.
Tiltas drąsiesiems ir medžiai milžinai
Toliau kelias veda pro Blaukranso tiltą. Tai aukščiausias tiltas Afrikoje, ir nuo jo vykdomi vieni aukščiausių komercinių šuolių su guma pasaulyje: 216 metrų laisvo kritimo virš upės tarpeklio. Cicikamos nacionaliniame parke takas leidžiasi iki Audros upės žiočių, kur kabantis tiltas siūbuoja virš vietos, kurioje upė susitinka su vandenynu. Pats parko vardas khoikhoi kalba reiškia vandenų gausos vietą, ir jis sąžiningas: čia drėgna, žalia ir garsu nuo bangų. O senajame miške auga geltonmedžiai: vietiniai milžinai, kurių seniausiems apie 800 metų. Drėgnas miškas, laiptai ir karštis išbando kojas, bet tokie pasivaikščiojimai kelionėje su daug pervažiavimų yra dovana.
Parkas, kurį įkūrė vienuolika dramblių
Sodų kelio finalas yra Ado dramblių parkas, trečias pagal dydį šalyje. Jo istorija prasidėjo ne nuo gausos, o nuo katastrofos. XX amžiaus pradžioje ūkininkai dramblius čia šaudė kaip kenkėjus, ir 1931 metais, kai buvo įkurtas parkas, jų buvo likę vienuolika. Šiandien Ado parke gyvena apie 700 dramblių. Tai viena sėkmingiausių gamtosaugos istorijų žemyne, ir ji geriausiai matoma prie girdyklų, kur kaimenės susirenka dešimtimis. Jaunikliai maudosi purve, patelės prižiūri tvarką, o džipas stovi taip arti, kad girdisi, kaip drambliai kramto. Būtent čia daugelis keliautojų patiria savo pirmąjį safarį. Ir čia dažniausiai iš lūpų išsprūsta prisipažinimas, kad joks zoologijos sodas šito jausmo neduoda. Parkas saugo ir mažiausią savo gyventoją: besparnį mėšlavabalį, kuris gyvena tik čia. Kelio ženklai prašo praleisti vabalus, tad vabalas turi pirmenybę prieš automobilį. Oficialiai Ado parkas siūlo net Didįjį septynetą. Jo teritorija siekia vandenyną, tad prie klasikinio penketo prisideda banginiai ir baltieji rykliai.
Netoliese įsikūręs ir miestas, kuris neseniai pakeitė vardą. Port Elizabetas dabar oficialiai vadinasi Gqeberha, pagal kosų kalbos žodį. Vietiniai vartoja abu vardus, o miestas lieka toks pat vėjuotas. Jo jūros gėrybių restoranai yra atskira priežastis čia nakvoti: lėkštės milžiniškos, o kainos lietuviškam skrandžiui atrodo kaip spausdinimo klaida.
Diena baigiama prie Sekmadienio upės. Laivas plukdo iki milžiniškų smėlio kopų, o ten laukia lentos. Nusileidimas kopomis garantuoja dvi patirtis: vaikišką džiaugsmą ir smėlį visur, net ten, kur atrodė neįmanoma. Toks yra Sodų kelias. Jis neturi vieno didžiojo objekto, užtat kasdien pateikia po staigmeną: tai austrės, tai surikatos, tai dramblių armija, atgimusi iš vienuolikos, tai gražiausi pakrantės peizažai ir net poilsis prie vandenyno.
