Sekite 15min Google
Kanjonas, kuriame viskas žaliuoja
Blaido upės kanjonas yra vienas didžiausių pasaulyje. Žinomiausi ir didžiausi Didysis kanjonas Amerikoje ir Žuvies upės kanjonas Namibijoje. Bet vienoje kategorijoje Blaidas neturi konkurentų – jis labai žalias. Amerikietiškas milžinas yra rudas ir plikas, o Blaido šlaitai nuo viršaus iki upės apaugę mišku. Nuo apžvalgos aikštelių atsiveria vaizdas į tris apvalias uolas, vadinamas Trimis rondaveliais, nes jos primena tradicines apvalias afrikiečių trobas. Keisčiausia, kad žmonių čia nedaug. Vieta, kuri kitame žemyne būtų apgulta autobusų, Pietų Afrikoje dažnai stovi pustuštė.
Panoramos kelias turi ir daugiau stotelių. Burko Laimės duobės yra gamtos skulptūrų parkas: dviejų upių santakoje vanduo per tūkstantmečius išgręžė uolose apvalias šachtas, kurios atrodo kaip milžino grąžto darbas. Pavadinimą joms davė auksakasys Burkas, kuris čia tikėjosi praturtėti. Aukso rado kiti, o jam liko vardas. Dievo langu vadinama apžvalgos aikštelė kabo ant skardžio krašto, kur žemė nutrūksta ir krinta beveik kilometrą žemyn, į žemumas. Skaidrią dieną iš čia įžvelgiamas net Mozambikas. Skaidri diena čia, tiesa, yra retenybė, bet ir debesys virš žalios bedugnės atrodo įspūdingai.
Pakeliui verta sustoti Graskope. Šis miestelis garsėja blyneliais su įdarais, kuriuos čia kepa jau dešimtmečius, ir makadamijų riešutais. Pietų Afrika yra viena didžiausių makadamijų augintojų pasaulyje, ir pakelės prekeiviai jas parduoda maišeliais už juokingus pinigus. Grupės jas perka kaip karštas bandeles, ir juokas, kad į Pietų Afriką skrendama dėl riešutų, turi nemažai tiesos. Graskopo pramoga yra liftas, nusileidžiantis stačia tarpeklio siena į pirmykštį mišką. Apačioje laukia kabantys tiltai, krioklys ir takai tarp medžių, menančių laikus iki žmogaus.
Krugeris: penketas, kurį reikia užsitarnauti
Krugerio nacionalinis parkas yra vienas seniausių ir didžiausių Afrikoje. Saugoma teritorija čia paskelbta dar 1898 metais, prezidento Paulo Krugerio iniciatyva, kai medžioklė jau buvo praretinusi gyvūnus iki pavojingos ribos. Šiandien parko plotas prilygsta Slovėnijai, jame gyvena beveik 150 žinduolių ir per 500 paukščių rūšių, o gyvūnų sąrašas atrodo kaip visos Afrikos katalogas. Būtent čia siekiama pamatyti Didįjį penketą: liūtą, leopardą, dramblį, buivolą ir raganosį. Sąrašą sugalvojo ne fotografai, o medžiotojai. Šie penki gyvūnai buvo laikomi pavojingiausiais medžioti pėsčiomis, ir titulas liko, tik šautuvus pakeitė fotoaparatai.
Safario diena prasideda tamsoje. Parko vartai atsidaro auštant, ir prie jų jau tuo metu rikiuojasi džipai. Atvirame automobilyje rytinis vėjas košia kiaurai, todėl patyrusieji rengiasi kaip žiemai. Atlygis ateina greitai. Kartais jau iki pirmo sustojimo prie pat asfalto guli liūtai, kuriems tingisi pasitraukti toliau. Kartais kelią kerta nėščia hiena arba pro krūmus prabėga raganosiai. O kartais penkias valandas nesirodo niekas. Safaris yra momento reikalas: du džipai, važiuojantys už kilometro vienas nuo kito, pamato visiškai skirtingas scenas. Leopardas lieka kaprizingiausias iš penketo. Jis vaikšto vienas, mėgsta tankmę ir rodosi tik tada, kada pats nori. Sunkiausia šiandien raganosiams, ir ne dėl kaprizų. Brakonieriavimas dėl ragų juos pavertė saugomiausiais parko gyventojais, ir jų buvimo vietos viešai neskelbiamos. Kiekvienas susitikimas su raganosiu todėl vertas dvigubo džiaugsmo.
Krugeris turi ir savo demokratiją. Parke pilna ne tik safario džipų, bet ir paprastų automobilių: vietinės šeimos čia atvažiuoja savaitgaliui su vaikais ir dėže užkandžių. Greitis ribojamas kaip mieste, iš automobilių lipti draudžiama, o didžiausias eismo trukdis yra dramblys, nusprendęs pastovėti ant asfalto. Niekas nesignalizuoja. Visi žino, kas čia šeimininkas.
Bet safaris yra ne tik penketo kolekcionavimas. Tai ir virš savanos kylanti saulė, ir žaidžiantys žirafų paaugliai, ir hipopotamas, vakare lipantis iš balos. Geras gidas kiekvieną susitikimą paverčia istorija apie gyvūnų elgesį, o žiūronai ir fotoaparatas su geru objektyvu tampa vertingiausiu bagažu. Telefonu žirafos blakstienų nepriartinsi. Ir dar vienas dalykas, kuris rūpi pirmą kartą važiuojantiems: klausimas apie staigų sustojimą tualeto reikalams. Atsakymas paprastas. Labai staigiai nepavyks, bet prispaudus sprendimai visada atsiranda.
Trys sostinės ir violetinis spalis
Kelionė baigiasi Pretorijoje, ir čia paaiškėja dar viena Pietų Afrikos keistenybė. Ši šalis turi tris sostines. Pretorijoje dirba vyriausybė, Keiptaune posėdžiauja parlamentas, o Blumfonteine įsikūręs aukščiausiasis teismas. Kompromisas gimė kuriant valstybę iš buvusių kolonijų ir respublikų, ir veikia iki šiol. Pretorijos simbolis yra Sąjungos rūmai ant kalvos. Priešais juos stovi devynių metrų Nelsono Mandelos skulptūra išskėstomis rankomis, tarsi apkabinanti visą šalį. Būtent čia jis 1994 metais prisaikdintas prezidentu. O gražiausia Pretorijoje būna spalį, kai pražysta palisandramedžiai (dar vadinamų džakarandomis) ir 300 kilometrų miesto gatvių pasidengia violetiniu žiedų kilimu.
Prie viso to Pietų Afrika prideda ir savo kasdienių ypatumų. Elektra čia dingsta pagal grafiką, nes šalyje jos tiesiog trūksta, ir tai vadinama load shedding. Viešbučiai dažniausiai itin jaukūs, aptarnavimas neskuba, o saugumo taisyklės vakarais primena, kad tai ne Šveicarija. Bet visa tai atsveria kainos ir skoniai: stručio kepsnys už dešimt eurų, jūros gėrybių lėkštės, vietiniai vynai ir Amarula. Šis likeris gaminamas iš marulos vaisių, apie kuriuos sklando legenda, kad jų prisivalgę drambliai apsvaigsta. Mokslininkai legendą paneigė, bet suvenyrų lentynose ji gyva.
Pietų Afrika be galo įvairi: trys sostinės ir lūšnynai, žaliausias pasaulio kanjonas ir elektros grafikai, Didysis penketas ir makadamijos. Vienos kelionės jai neužtenka. Užtat po pirmosios tampa aišku, kodėl į šią šalį grįžtama. Ir kodėl paskutinę dieną, kai pradeda lyti, sakoma, kad tai Pietų Afrika verkia atsisveikindama.
