Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Turbūt ir šįkart Devynduoniai būtų likę šalikelėje be ilgesnio sustojimo, tačiau netikėtai dėmesį patraukė dar niekur neregėtas vaizdas. Tiek „veiksmo“ neteko matyti jokioje kitoje Lietuvos vietoje.
Vienos senos sodybos kieme grojo, dainavo, šoko, suposi ir dar visaip kaip išdykavo daugybė Pinokį primenančių medinių žmogeliukų. Kai kurie – nusiteikę rimčiau: šienauja žolę, verpia ar net valdo kokią nors solidžią „techniką“.
Tiek „veiksmo“ neteko matyti jokioje kitoje Lietuvos vietoje.
Besižavint išskirtinės sodybos „gyventojais“, iš kiemo pusės pasigirdo vyriškio šūktelėjimas: „Užeikit!“
Prie trobos stovėjo šių kūrinių sumanytojas Arvydas Zubrickas, o po vaismedžio šešėliu sėdėjo jo žmona Zita. Paklausiau Arvydo, ar galiu apeiti visą sodybą ir apžiūrėti tas akį traukiančias grožybes. Jis nedvejodamas sutiko.
Namas, kuriame gyvena Zubrickai – irgi ypatingas, jam – net 120 metų.
Kiekviena skulptūra – su panašiais žmogeliukais, tačiau jie visi daro skirtingus dalykus, o jei ir panašius – skiriasi jų „judesiai“.
Jei porelė supasi ant sūpynių, jaunikaitis dar traukia dūmą, o mergina ilgesingai žvelgia į tolį; jei du vyrukai daužteli bokalais, trečiasis bičiulis jau snaudžia greta stalo; jei vienas groja smuikeliu, kitas – balalaika; net kaminkretys ir tas kaminą šveičia – tik be draugijos.
Priėjusi prie suolelio, ant kurio sėdėjo Arvydas, dalijausi nuostaba, kad jis savo kūryba tikrąja to žodžio prasme linksmina visus ją išvydusius.
Vyriškis nusišypsojo, o aš nesikuklindama savo smalsumo, pasiteiravau, ar galiu prisėsti šalia ir išgirsti jo kūrinių atsiradimo istoriją.
Pasirodo, Arvydas savo namus pradėjo gražinti ne taip seniai – prieš trejus metus, puošia jis ir Devynduoniuose esančią sesers sodybą. Namas, kuriame gyvena Zubrickai – irgi ypatingas, jam – net 120 metų.
„Aš gimiau Sibire, į Lietuvą grįžau būdamas 4 metų. Devynduonių kaime gyveno žmonos tėvai, tai ir pats paskui čia atėjau“, – pasakojo savo sodybą mediniais „balvonėliais“ išdabinęs vyras.
Paklaustas apie tai, kaip jo gyvenime atsirado drožyba, Arvydas atsakė, kad kitados skerdė kiaules, tačiau pradėjo skaudėti rankas, tai kažkaip taip ir nukrypo prie medžio darbų.
„Sovietmečiu gaminau baldus. Dirbau „Kauno balduose“. Kaune baigiau ir profesinę mokyklą. Gert va negeriu jau 20 metų. Ką pragėriau – reikia kompensuoti“, – šmaikštavo Devynduonių gyventojas.
Pasakodamas apie kūrinių gimimą, jis pasidalijo, kad žiemą pasiruošia visus ruošinius. Kaskart gamina kažką naujo. Daro tai, kas šauna į galvą.
Paklausiau, kodėl sodyboje tiek daug „muzikantų“, o Arvydas atsakė, kad anksčiau žmonai „grodavo ant smegenų“, tai ir pats – lyg muzikantas.
Štai „karinė technika“ į Zubrickų kiemą sugūžėjo įkvėpta vaizdų televizijoje: „Parodo kokį tai įdomesnį lėktuvą, kai pamatau navatnesnį, imu ir padarau. Brėžinių nedarau, viskas – iš galvos. Vienam kūriniui atsirasti reikalingos 3–4 dienos. Tik reikia turėti medienos. Gaminu iš drebulės, alksnio, juodalksnio ir liepos. Iš minkštos medienos. Yra tokių žmonių, kurie mano darbus užsisako“.
Pasmalsavau ir apie Arvydo nugyventus metus, atskleidė, kad jam dabar – 69-eri. Jis dar kartą priminė, kad tą laiką, kurį kiek kitaip praleido jaunystėje, dabar reikia kompensuoti žmonėms kuriant grožį.
Tiesa, ir pats Arvydas teiravosi, iš kur atkeliavau, kaip gyvenu ir pan. Papasakojau apie save, apie tai, kaip kartais gyvenimas viską suplanuoja neplanuotai. Jis įdėmiai išklausė, o paskui net pakštelėjo į skruostą – pasveikino su vakarykščiai prabėgusia gimimo diena.
Tąkart dar kartą supratau, kad kelionės po Lietuvos kaimus neprilygs jokiems tolimiems kitų šalių „stebuklams“. Tikra egzotika yra pas mus – su atvirais, nuoširdžiais žmonėmis, su kūriniais, kurie keltų šypsnį net ir didžiausiam susiraukėliui, su šiluma, su meile – kaimui ar tiesiog prašalaičiui.
Už juos kalba pastangos kurti džiaugsmą, grožį.
Kartais pagalvoju – gal meniškos prigimties žmonėms žodžiai ir nebūtini? Už juos kalba jų darbai. Už juos kalba pastangos kurti džiaugsmą, grožį. Gal didžioji gyvenimo prasmė tame ir slypi? Gal „maži“ žmonės yra daug didesni, o „dideli“ – mažyčiai?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
