Kristina Vančienė juokiasi, kad sodybos pavadinimas „Jurodis“ jai nelabai patinka, tačiau registruojant Registrų centras jos sugalvotą vardą atmetė, tad teko greitai siūlyti naują variantą.
„Tris minutes davė pagalvoti arba eik laukan, ateisi kitą dieną. Man kitą dieną važiuoti į Vilnių buvo neįdomu, tai pagalvojau – Jurbarkas rodo kažką, bus gerai. Taip ir atsirado „Jurodis“. Mes pirmus svečius pradėjome priiminėti 2003 metais. Šitiek metų ir žaliuojam“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
5 mašinos metalo ir malkų 3 metams
Kažkada vokiečių kalbos mokytoja, paskui – Jurbarko rajono savivaldybės darbuotoja. Kaip sako, kadangi propagavo, jog Jurbarko kraštas gali gyventi iš turizmo, tad reikėjo tą ir įrodyti visiems – užsiimti šita veikla pačiai.
„Nusipirkome šitą sodybą, kuri buvo baisiai apleista, jurbarkiškiai žino, kas augo čia. Pamažu sutvarkėme ir džiaugiamės, kad turime pačią gražiausią vietą Jurbarke, kitos tokios nėra“, – sako ponia Kristina ir belieka jai pritarti – vaizdas iš lauko terasos atsiveria išties puikus.
„Kai pradėjome čia aplinką tvarkyti, tris metus nereikėjo malkų pirkti, užteko kūrenti žiemą vasarą, kiek aplinkoje buvo visokių medienos atliekų. O metalo tai turbūt kokias penkias mašinas išvežėme“, – prisimena K.Vančienė.
Tie remontai tai nesibaigiantis darbas turint sodybą, šypsosi moteris. Kažkada, kai buvo sutvarkytas pagrindinis pastatas ir jame apsigyveno pirmieji svečiai, ji sako nutarusi, kad remontus pabaigė, bet vienas iš svečių jai pasakė: „Dabar pradėjai. Šiemet atrodo pabaigei, o kitąmet jau turėsi vėl. Ir dabar jei ne koronavirusas, čia turėjo būti kitaip.“
Šiandien sodyboje ji gali priimti apie 30 svečių: aštuoni dviviečiai kambariai vasarnamyje ir septyni kambariai pagrindiniame pastate (vienas vienvietis, kiti dviviečiai). „Ir dar turiu tokį studentišką kambarį, latviai jį labai mėgsta – palėpėje yra toks kambariukas. Kam reikia šeimynai, tai labai mėgsta pasiimti“, – sakė ponia Kristina.
Nusipirkome sodybą, buvo baisiai apleista. Pamažu sutvarkėme ir džiaugiamės, kad turime pačią gražiausią vietą Jurbarke, kitos tokios nėra.
Ant stalo pietums – sriuba iš pavasarinių žolelių, kastinys su bulvėmis, nes ponia Kristina kilusi iš Žemaitijos, todėl, kaip pati sako, be to neapsieinama.
„Kai atvažiuoja ypatingai amerikiečiai, pasivaikšto aplinkui, po daržą, tai jie tiek stebisi, tiek jiems įdomu būna – kaip galima iš tų žolelių salotas padaryti, išvirti sriubą iš pavasarinių žolių. Kadangi myliu kulinarinį paveldą, tai propaguoju ir sezoninę mitybą. Prasideda sezonas visomis pavasarinėmis žolelėmis – dilgėlės, kitos, kas auga sodyboje. Čia trąšų nenaudoji, chemikalų irgi, be to, viskas aptverta nuo išorės, tai nebūna ir tos taršos“, – apie užsieniečiams neįprastą mitybą pasakoja ponia Kristina.
Svečiai mėgsta vietinius produktus, klausinėja apie vietinius gamintojus. Ir meniu pas K.Vančienę keičiasi priklausomai nuo to, kas tuo metu auga. „Tik mėsa nesikeičia“, – užtikrina.
Svečiai – daugiausia kalbantys vokiškai
Gegužės vidury paprastai sodyboje svečių netrūkdavo, tačiau karantinas dėl koronaviruso grėsmės užsieniečius sustabdė – jie visas savo rezervacijas nukėlė į 2021 metus. „Vokiečiai, italai, prancūzai, amerikiečiai“, – svečius, kurių šiemet nesulauks, vardija sodybos šeimininkė.
Tik pernai vasarą padaugėjo atvažiuojančių lietuvių, taip pat – grupių: „Iš artimojo užsienio daugiausia latvių, estus turiu tokius pastovius, kurie kas 2-3 metus vis atvažiuoja – kitur paskraido ir tada atvažiuoja pas mus. O šiaip daugiausia vokiškai kalbantys užsieniečiai, kadangi aš šneku laisvai, tai daugiausia vokiškai šnekantys.“
Vokiečiai, italai, prancūzai, amerikiečiai, – svečius, kurių šiemet nesulauks, vardija sodybos šeimininkė.
Šioje sodyboje pernai gyveno ir Zundelovičiai. Garsus Lietuvos ir Izraelio skulptorius Dovydas Zundelovičius kartu su vaikais Jurbarke sukūrė paminklą – Sinagogų aikštės memorialą. Tad pas K.Vančienę rinkosi šios giminės atstovai iš viso pasaulio. Pirmiausia buvo giminės susitikimas, paskui jie atvyko į paminklo atidarymą.
„Įdomu labai bendrauti su pasauliu“, – sako ponia Kristina, prisipažindama, kad ne vieną naktį praleido šnekučiuodamasi su svečiais, kol saulė pakildavo. Tada svečiai dar eidavo numigti, o ji – kitiems pusryčių ruošti.
Nakvynė su pusryčiais pas ponią Kristiną kainuoja 28-30 eurų žmogui. Jeigu apsistojama vienviečiame kambaryje, tuomet 32 eurai.
„Užsieniečiams šios kainos labai nedidelės. Mane net yra įspėję, kad iš pradžių nesakyčiau kainos, nes dar pagalvos, jog čia kokia pašiūrė. O atvažiuoja ir pamato visai ką kita“, – šypsosi šeimininkė.
Yra ką pamatyti
Atvykę į Jurbarką užsieniečiai laiką leidžia įvairiai. Vieni čia apsistoję per dienas keliauja po apylinkes, kartais atvažiuoja dviratininkai – vienai nakčiai, o tada lieka dar vienai. Anot K.Vančienės, Jurbarke tikrai yra ką pamatyti – trijų dienų miestui ir rajonui neužtenka.
„Yra labai daug ką pamatyti, daug ką sužinoti. Fantastiška Karšuvos giria. Va anądien rodo per televiziją kurtinius – o tą kurtinį važiuojant per mūsų Karšuvos girią neretą kartą pamatysi. Net Jurbarko-Klaipėdos kely esu keletą kartų mačiusi, tik Viešvilę pravažiuoji. Ne patelės, o patinai ir visai prie kelio jie ten sau demonstruojasi, kraiposi, sukinėjasi. Viešvilės rezervatas – kokia įdomybė.
Jeigu ten eitumėte su gidu, gali pasinerti iki krūtinės ir aukštapelkėje, ir žemapelkėje. Lipi ant kupsto – ir pasineri su visu kupstu. Jeigu svoris lengvas, tai iki juosmens. Jeigu didesnis, apie 100 kg, tai iki pažastų. O Sudargo piliakalniai... Jeigu laiveliu praplauktume, o plaukti jau yra kuo – ir lėtaeigiai kateriai, ir greitesni, pažiūrėti į viršų, o paskui nuvažiuoti ant Sudargo piliakalnių labai įdomu. O dar kiti piliakalniai, Smalininkai su muziejumi. Matavimo stotis kokia įdomybė, man atrodo, Europoje tik keli tokie egzemplioriai likę“, – Jurbarko krašto lankytinus objektus vardija ponia Kristina.
Šveicarai žiūrėdavo į tolius, dar tik kokie keleri metai, kai anoje pusėje Nemuno nebeliko karvių, kurios ten ganydavosi, jos subrenda į upę, stovi. Tai idilė jiems.
Kaimynai žygius organizuoja, tai nenorintys nakvoti palapinėje ateina į sodybą, apie glaudų bendradarbiavimą sako K.Vančienė. „Kooperuojamės, labai bendraujame su visais“, – tikina.
Jai pačiai čia labiausiai patinka gamta ir ramybė. Svečiai irgi tą vertina: „Atvažiavo šveicarai iš labai gražaus kalnų regiono, iš slėnio. Jų nebuvo galima iš terasos išlupti. Pusryčius atnešti jie paprašė į terasą, vakarienę – į terasą, viskas į terasą. Aš jų ir klausiau, ką randa pas mus, juk turi tokius kraštovaizdžius, tokį grožį. O jie sako – kaip manai, ką mes matom? Ryte pasižiūri į kalno viršūnę, matai, kad saulė patekėjo, vakare pamatai, kad jau žvaigždės. Yra vietų, kur net saulės nematom – kalnai, kalnai. O čia jie žiūrėdavo į tolius, dar tik kokie keleri metai, kai anoje pusėje Nemuno nebeliko karvių, kurios ten ganydavosi, jos subrenda į upę, stovi. Tai idilė jiems.“
Nenori net televizoriaus
Prieš 6-8 metus, dar prisimena ponia Kristina, sodyboje apsilankęs Prancūzijos atašė, reziduojantis Vilniuje, susikvietė šeimą iš viso pasaulio – išsibarstę po įvairias šalis į Jurbarką atvažiavo aštuoni žmonės.
„Po pusryčių jie visi išsiskirstydavo po teritoriją – kas skaitydavo, kas ką kita darydavo. Pietų eina į Jurbarką, su miestu susipažinti, pavalgyti, o vakare visi susirenka į terasą ir žaidžia. Užsieniečiai labai daug žaidžia susėdę, bet sėdi terasose, jų daug turime, ir mėgaujasi ta ramybe. Siūliau suorganizuoti ką nors, bet visi atsako – mes atostogaujame. Nameliuose net paprašė išimti televizorius“, – apie svečių pageidavimus pasakojo K.Vančienė.
Užsieniečių tai nebus, visi labai gražiai prašo tomis pačiomis datomis į 2021 metus perkelti.
Žmonės, pasak sodybos šeimininkės, trokšta atsipalaiduoti, nuo visko atsijungti, nors internetas ir būtinas, tačiau to ir tereikia. Vasaros vakarais suokia lakštingalos, yra laužavietė. Planų, ką tobulinti, moteris turi. Tarkim, įrengti Kneipo tako fragmentus – to ketina imtis dabar, kad vasarai įsibėgėjus jau turėtų.
Pačios vasaros ji laukia su lengvu nerimu. Įpratusi prieš sezoną turėti garantuotų užsakymų iš užsieniečių, dabar K.Vančienė tikisi didesnio pačių lietuvių dėmesio. Esą puiki proga šiemet atrasti Lietuvą. „Skambino žygeiviai, nori savaitgaliui, kitą savaitgalį – jau dviratininkų kelios grupelės. Užsieniečių tai nebus, visi labai gražiai prašo tomis pačiomis datomis į 2021 metus perkelti“, – apie pasikeitimus šiemet pasakojo sodybos šeimininkė.
Klausiama, ar sunku viską sužiūrėti, ponia Kristina neslepia – sezono metu pagalbos reikia, tada jai padeda du arba trys žmonės tiek kiemą prižiūrėti, tiek kambarius. Ne sezono metu dažniausiai lieka viena, bet tuomet ir svečių nėra daug, apsigyvena nebent į Jurbarką atvykę darbo reikalais žmonės.
Kol kas ji rankų nuleisti nenusiteikusi. Energijos ir užsidegimo jai galėtų pavydėti ir gerokai jaunesni žmonės, tad sodyba Kristinai tėra vienas iš užsiėmimų.
„Labai norėtųsi, kad kas perimtų jau, bet vienas sūnus Vilniuje su šeimyna, turi savo verslą, kitas Kopenhagoje. Tai nėra kam perimti, o čia padaryta didelė investicija. Parduoti nesinori, juk ant plyno lauko tai padariau – praktiškai sugriuvę pastatai ir plynas laukas tebuvo. Gal kokios kitokios veiklos imtis reikėtų. Jei man būtų dar 40-50 metų, daug ką daryčiau kitaip, bet dabar jau nebe labai yra prasmės“, – sako K.Vančienė.
Ir nusijuokia: jeigu reikėtų iš pensijos gyventi, tai nebūtų gerai. „Sėdėti ir tik per langą žiūrėti ne mano charakteriui. Kiek galiu, pati pasaulio pamatau, ko negaliu – pasaulis ateina čia“, – apibendrina ponia Kristina.
