Šveicarija – šalis nedidelė, tačiau daugiakalbė, pagal tai dalijama į tris didesnes dalis. Šalies pietuose, kur telkšo Italijos ir Šveicarijos ežerai, kalbama italų kalba. Vakariau, netoli Ženevos – prancūziškai. Centrinėje ir rytinėje Šveicarijos dalyse, netoli Ciuricho ar Sankt Morico, vartojama vokiečių kalba (tiesa, pietryčiuose, Graubiundeno kantone, galima išgirsti retoromanų kalbą). Šveicarai taip pat kalba įvairiais dialektais.
Savo ruožtu Friburgo gyventojai, įsikūrę tarp prancūzų ir vokiečių kalbomis kalbančių Vo ir Berno kantonų, sukūrė savo kalbą.
Nors tiksli jos kilmė nėra žinoma, daugelis mano, kad bolze atsirado XIX a. pramoninės revoliucijos metu, kai gyventojai, ieškodami darbo, migravo iš kaimų į miestus. Kaip miestas, besiribojantis su kaimais, kuriuose kalbama prancūziškai ir vokiškai, Friburgas plėtėsi ir tapo dvikalbiu kultūros ir pramonės tašku.
„Daug ūkininkų iš Senso rajono, esančio greta Friburgo, atvyko čia ieškodami darbo. Apsistoti senamiestyje buvo pigu, jų gyvenimas tapo lengvesnis“, – BBC pasakojo Friburgo gidas ir bolze kalbos žinovas Michelis Sulgeris.
„Miesto darbininkams reikėjo vieniems su kitais susišnekėti, tad jų gimtosios kalbos susiliejo ir gimė nauja kalba“, – pridūrė jis.
Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodama bolze kalba Friburge tekalba keletas gyventojų.
Kaip ją išmokti? Reikia labai gerai mokėti prancūzų ir vokiečių kalbas, kad šios lietųsi į vieną. Tačiau net ir tada sunku suprasti bolze, nebent mokomasi jos kalbinių vingrybių ir ritmo.
„Tai Friburgo istorijos dalis. Bolze kalbą sukūrė tie, kurie tobulai mokėjo dvi kalbas. Tai reta Friburge. Paprastai mes kalbame viena ar kita kalba geriau. Tie, kurie moka bolze, iš tikrųjų yra dvikalbiai ir kalbas geba maišyti“, – BBC teigė M.Sulgeris.
Anot jo, būtent tai, kad bolze kalba vartojama tik kelių žmonių, padaro ją ypatingą.
