Giedrius Sasnauskas 21-erių sūnų globoja visą parą. Diušeno raumenų distrofija yra negailestinga, tačiau tai nėra priežastis nesidžiaugti gyvenimu.
Paprastai visada pramogų sugalvojantys tėvas ir sūnus nusprendė išbandyti naująją transporto priemonę – paties G.Sasnausko sukonstruotą triratį.
Viskas sumontuota pagal eismo taisyklių reikalavimus – šviesos, atšvaitai, išmatavimai, variklio galingumas. Kai jo paklausi, kokiu greičiu galima važiuoti, atsako – 90 kilometrų per valandą, jei tik kojos neša.
Vien elektra – apie 25. Kuo geriau minsi kojomis, tuo ilgiau užteks akumuliatoriaus. Šia transporto priemone abu jau ne kartą važiavo į aplinkinius miestus. Pavyzdžiui, numynė į susitikimą su tuomet būsimu prezidentu Gitanu Nausėda Mažeikiuose. Krauti akumuliatoriaus neprireikė.
Nenuostabu, kad abu sumanė ir didesnį iššūkį – nuvykti į Estiją. Visas žygis truko dešimt dienų. Vieną dieną nuvažiavo 200 kilometrų.
Rodos, kas čia tokio – tiek kiekvienas nuvažiuotų? Tačiau čia vienam žmogui tenka kartu vežti ir papildomą žmogų – sūnų Laimoną, kuris padėti minti negali. Tik džiaugtis kelione. Tą naktį iš nuovargio nė palapinės nestatė – šiltoje naktyje miegojo tiesiog ant čiužinio gamtoje.
Kas šioje kelionėje buvo nuostabiausia? Latvijoje atsirado žmogus, kuris nemokamai apnakvindino keliauninkus savo namuose. Estijoje tai padarė vienas viešbutis. Šeimininkas lyg ir svarstė apie nuolaidą, tačiau išgirdęs visą tėvo ir sūnaus kelionės istoriją, nusprendė neimti nė cento.
Viešbutis Talino centre už abiejų vyrų nakvynę paėmė vos 50 eurų. Tai yra mažiausiai pusė tikrosios kainos vienam žmogui.
Kai kurie skeptikai gali bandyti skaičiuoti nuvažiuotus kilometrus ir manyti, jog patiems tai lengvai pavyktų? Gal, tačiau kelionėje tėvui reikia kelis kartus stoti ir padėti sūnui – tai apversti, kad šonų nespaustų, tai pamaitinti.
Kelionės metu daugybę energijos reikia skirti sūnaus priežiūrai. Negalia sunki. Labiausiai reikia saugoti nuo karščio.
Sūnui sunku savo mintis išreikšti žodžiais. Tėvas tarsi skaito jo mintis iš skleidžiamų emocijų. Akivaizdu, kad keliaudamas Laimonas patiria didelį džiausmą.
„Jis dažniausiai nenori grįžti namo. Kelionėje patiria daug gerų įspūdžių. Darau viską, kad jis turėtų tokią galimybę. Dažnai tokie žmonės būna prikaustyti prie lovos ir neturi galimybės džiaugtis pasauliu“, – po kelionės kalbėjo tėvas.
Abu ir toliau planuoja keliauti, tačiau tokių ilgų kelionių jau vengs. Diušeno raumenų atrofija, kad ir kaip būtų gaila, nėra pagydoma ir nuolat lėčiau arba greičiau progresuoja.
„Būtinai keliausime, tik jau ne tokiu atstumu“, – žadėjo tėvas, pripažinęs, kad tokiu būdu – kartu vežant ir sūnų – numinti į Estija iš tiesų buvo nemenkas iššūkis jam – žmogui, kuris be vargo padaro 50 ir daugiau prisitraukimų.
