Misija – apsilankymas Dauguose
Mėgdamas vandens poilsį ir artėjant šiltajam sezonui nutariau pasižvalgyti po lietuviškus miestus ir miestelius. Atsivertus žemėlapį, akys užkliuvo už netoliese nuo Alytaus esančių Daugų, tad ten ir patraukiau. Atvykęs likau maloniai nustebintas – čia ir ežeras tyvuliuoja, o ir istorinių pėdsakų apie didybę apstu.
Dauguose stendų neradau, apžvalgos bokštų – irgi, bet iš karto, tik išlipęs iš automobilio, sau pasakiau – ežero kraštas. Nors gyventojų Dauguose – apie 900, ankstyvo pavasario šeštadienį vyravo ramybė.
Visgi čia plyti vienas didžiausių Dzūkijos ežerų – Didžiulis, kurio krantus supa miškai ir senosios gyvenvietės. Žingsniuodamas miesto gatve artėjau link jo.
Krante driekėsi tvarkingi takeliai, bet nė vieno žmogaus dar nemačiau – matyt, žiūrėjo šeštadienines televizijos programas ar tik ruošėsi išeiti iš namų. Sustojus arčiau ežero, girdėjau tylų vandens pliuškenimą, tolumoje klegėjo paukščiai. Tai tikras poilsis sielai.
Daugų ežeras džiugina akis bei kviečia atsipalaiduoti – čia šiltojo sezono metu žmonės žvejoja, mėgaujasi ramybe, plaukioja valtimis, baidarėmis ar netgi luotais. Pala, kas tie luotai? Čia jau atskira tema.
Luotai – „A“ raidė laivybos grandinėje
Luotai, pasak Daugų seniūnaičio Roberto Ožalinsko, laivybos istorijoje yra pradžių pradžia. „Jeigu nebūtų akmens amžiuje išrasto luoto, tai laivyboje nebūtų nieko“, – drūtai ir tvirtai rėžė seniūnaitis, kultūros klubo „Kitaip“ įkūrėjas ir vadovas R.Ožalinskas.
Prie Didžiulio ežero kranto akis patraukia pagal senąsias technologijas pagaminti luotai. „Jie taip Lietuvoje turėtų atrodyti“, – priminė R.Ožalinskas.
Jeigu nebūtų akmens amžiuje išrasto luoto, tai laivyboje nebūtų nieko.
Vienas – iš pušies, o kitas – iš eglės. Susitarus, šiltojo sezono metu, be įvairiausių krašte vykstančių stovyklų galima jais ir paplaukioti. Būtent Dauguose lankytojai gali išbandyti arba masyvų luotą, pritaikytą ežerui, plačiam ir gilesniam vandeniui, arba lengvesnį ir greitesnį – skirtą upėms.
Saulei bekaitinant veidą, patraukiau į vietinę maisto prekių parduotuvę nusipirkti ko nors užkąsti. Pakeliui išgirdau ir kalbančius vietinius daugiškius – vyrai jau planavo, kaip sušilus orui gaudys žuvis. Tai dar kartą patvirtino, jog atvykau į ežerų ir žuvų kraštą. Pakeliui nuo ežero ir žuvies skulptūrą atradau.
Žuvų skulptūros – lyg miesto nuorodos
Pasirodo, skulptūrų – ne viena. Štai ežero pakrantėje stūkso „Unguriai“ – tai skulptoriaus Mykolo Saukos darbas. R.Ožalinskas pabrėžė, kad nors ungurių skulptūras galima rasti ir Vilniuje, Vingrių skvere, visgi unguriai Dauguose atsirado anksčiau.
Vėliau, pasukęs už seno namuko kampo, pamačiau Daugų turgaus aikštę ir miesto parką. Tai centrinė Daugų miesto vieta, kuri įsikūrė dar 1940 m. Takus supa gyvybinga gamta – pilna medžių, sodelių su tujomis, o šalimais stūkso ir vienintelė kavinė, kuri yra tarsi mini turizmo centras – čia užsukus visuomet patars, ką aplankyti.
Istoriniai vingiai
Toliau ieškojau Vytauto ir Kunigaikštystės istorijos pėdsakų, nes iki čia atvykstant girdėjau, jog LDK laikais jis krašte ne tik lankėsi, bet ir buvo įkūręs medžioklės dvarą, iš kurio siuntė laiškus į savo karūnaciją.
Vėlesniais laikais Dauguose lankėsi ir kiti valdovai.
Tikrai taip. Dar XIV amžiuje Daugai buvo svarbus politinis ir karinis punktas, o vietiniai kunigaikščiai tvarkė reikalus taip, kaip jiems atrodė geriausia. Aišku, istorija – dalykas permainingas – laikui bėgant miestelio reikšmė sumenko, bet to laikmečio dvasia vis dar jaučiama.
Visgi įdomiausia įminti, ką čia veikė Vytautas ir net, pasitikslinau, – kiti kunigaikščiai? Susižavėjo gamta? Patiko, kad žemės – apsuptos vandenų? Juk tai karinės perspektyvos prasme ne tik saugu, bet ir galima priimti svečius.
Vėlesniais laikais Dauguose lankėsi ir kiti valdovai – Vladislovas Vaza kartu su karaliene Cecilija Renata Habsburgienė (Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II ir Bavarijos kunigaikštytės Onos Marijos duktė), kuri pasak istorijos šaltinių buvo užkietėjusi medžioklės fanatikė.
Eidamas Vytauto gatve, pamačiau Šventapetrį – nedidelę kalvelę su kryžiumi, vaizdas lyg iš Viduramžių – senos statybos samanomis apžėlę laiptai, o ant kalvelės – visiška ramuma. Pasak legendos, karalienė Bona Sforca plaukiodama su savo apsauginiais Daugų ežere, greičiausiai, tais pačiais luotais, buvo užpulta žuvies-pabaisos.
Gi anuomet niekas nežinojo, kokios tos žuvys tiksliai buvo. Žuviai šokinėjant, bandant įsibrauti į karalienės plaustą, puldinėjant ją ir visą jos apsauginių komandą, ji kalbėjo, jog jei liks gyva, čia pastatys bažnyčią. Tad, vienam kareiviui sėkmingai nudūrus žuvį-monstrą su ietimi, ir bažnyčia buvo pastatyta.
Tačiau dabar bažnyčios jau nebėra, bet yra išlikęs ramybės kalnelis, ant kurio telikęs medinis kryžius su angeliuku. Pasak vietos gyventojų, čia per valstybines šventes giedamas valstybinis himnas.
Bažnyčia – didelis mūro blokas tarp smulkių namukų
Žinote, jei kada būsite Dauguose ir sugalvosite, kad reikia kokios nors vietos, kur galėtumėte pabūti su savo mintimis – nueikite į Dievo Apvaizdos bažnyčią. Ji ten stovi tarsi jau amžinybę ir tikrai turi, ką papasakoti.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmąją bažnyčią Dauguose XIV a. pabaigoje pastatė Vytautas Didysis. Aišku, būta visokių negandų – karai, gaisrai, visokie kiti bjaurūs dalykai, todėl ta pirmoji ilgai neišsilaikė. Bet žmonės, žinote, tokie jau yra – jei turi tikslą, tai jo ir siekia. Taip XIX amžiuje iškilo nauja mūrinė bažnyčia, kurią dabar visi ir žino.
Anot miesto seniūnaičio Roberto – jos iškilimas buvo tarsi Giza Egipte, tarsi milžiniškas dangoraižis Niujorke. Tuometiniams krašto gyventojams tai buvo kaip vienas iš 7-ių pasaulio stebuklų. O vietiniams daugiškiams tuomet – gal kaip 8-asis?
Kai prie jos prieini, matai, kad architektai čia tikrai padirbėjo – klasicizmo ir baroko mišinys, kuris atrodo ir didingai, ir jaukiai vienu metu.
O viduje – dar įspūdingiau. Ten viskas labai gražu – meniškos skulptūros, ornamentai, paveikslai. O tada dar tas Dievo Apvaizdos atvaizdas, kuris tave stebi lyg paslaptinga akis. Beje, bažnyčioje saugoma daugybė istorinių relikvijų – jei domitės tuo, galite viską apžiūrėti ir pagalvoti apie laikus, kai žmonės viską darė kitaip.
Be to, 1914–1926 m. Daugų bažnyčios klebonas buvo Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas. Tuo laikotarpiu į svečius ne kartą buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona bei kiti garbūs svečiai.
Daugų bažnyčios klebonas buvo Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas.
Tad jei kada būsite Dauguose, užsukite. Pamatysite, kad ši bažnyčia – ne tik senas pastatas, bet vieta, kur tikėjimas, istorija ir kultūra susilieja į vieną. Ir ,kas žino, gal netgi rasite ten kažką, ko visada ieškojote.
Jeigu kažkas yra daugiškių – tai yra visų daugiškių
Bendruomeniškumas ir tvarka – nepastebėjau nė vieno šiukšlės ar daikto ant kranto. Robertas priminė: „Jei daugiškis stato lieptą – jis net nesvarsto apie jo privatumą – lieptas skirtas visiems. Jei lieptas išdygo – jis visų“.
Miestuose toks požiūris yra išnykęs. Juose kuo komfortiškiau gyveni, tuo labiau pasidarai egocentriškesnis – priėjome prie išvados kartu su Daugų miestelio seniūnaičiu.
Minėtais paskutiniais žodžiais tik užtvirtinu ir kviečiu, jog važiuodami iš Vilniaus į Alytų, iš Aukštaitijos į Dzūkiją – stabtelkite, nes bus ne tik gražu, įdomu, bet, svarbiausia – jauku ir sava.
