Senovės pasaulis irgi turėjo tarptautinio bendravimo kalbą
Aramėjų kalba – viena iš seniausių planetos kalbų, atsiradusi dar prieš mūsų erą. Yra išlikę daugybė dokumentų, užrašų ir rankraščių, parašytų skirtingais tos kalbos dialektais. Seniausi tekstai, datuojami X a. pr. Kr. (3 tūkstančių metų senumo), yra parašyti archajiška aramėjų kalba. Iš pradžių tai buvo daugelio semitų genčių, klajojusių po visą Artimųjų Rytų regioną, kalba. Šiuos klajoklius vadino aramėjais, jie nesuformavo vieningos tautos, neturėjo vienos valstybės, tačiau jų kalba vis tiek buvo tapusi tarptautinio bendravimo priemone. Daugybė Artimųjų Rytų tautų, kalbėjusių savomis kalbomis, susirašinėdavo arba palikdavo atmintinus įrašus aramėjų kalba.
Kaip šiandien tarptautinio bendravimo kalba laikoma anglų, taip anuo metu buvo aramėjų. Kažkada aramėjiškai kalbėta ir Sirijoje, Jordanijoje, Palestinoje, Libane. Aramėjiškų užrašų yra aptikta didžiulėje teritorijoje – Egipte, Indijoje, netgi Užkaukazėje (dabartinės Gruzijos šiaurėje). Beje, ši kalba skyrėsi savo dialektais: vakariniu, centriniu ir rytiniu. I–II mūsų eros amžiuje susiformavusi sirų kalba yra ne kas kita, kaip vėlyvasis aramėjų kalbų dialektas. Tai buvo visų Artimųjų Rytų ankstyvųjų krikščionių kalba. Beje, tam tikruose Šiaurės Irako ir Turkijos regionuose esama krikščioniškų gyvenviečių, kalbančių nauja aramėjų kalba. Rusijos teritorijoje gyvena vadinamieji aisorai (arba asirijiečiai), taip pat bendraujantys aramėjiškai. Ši kalba, aišku, yra labai pakitusi, juk jokia kalba nelieka be pakitimų, tačiau vis tiek yra tiesioginė tos pačios aramėjų kalbos palikuonė. Daugelis prisimena garsiąją ekstrasensę-gydytoją Džuną Davitašvili, kuri savo autobiografinėje knygoje pabrėžė, jog yra asirijietė ir jos gimtoji kalba – asirijiečių (t.y. naujoji aramėjų).
 |
| Krikščioniška atributika, matoma iš tolo |
Maliulioje kalbama vakariniu aramėjų kalbos dialektu – tuo pačiu, kuriuo kalbėjo Kristus. Jo gimimo metu visi Palestinos ir kaimyninių žemių gyventojai bendravo aramėjiškai. Nykti ši kalba pradėjo tik VII mūsų eros amžiuje – ją pradėjo išstumti arabai, nauji šalies šeimininkai.
Maliulioje neatsisakyta nei gimtosios kalbos, nei tikėjimo
Šiandien aramėjiškai šnekama tik keliose Sirijos gyvenvietėse. Pati didžiausia iš jų – Maliulia.
Neseniai čia iškilo Jėzaus Kristaus skulptūra, kurią sukūrė garsus rusų skulptorius Aleksandras Rukavišnikovas. Drobinis audinys nuo bronzinio meno kūrinio buvo nuimtas saulei leidžiantis, po vakarinės krikščionių vienuolių maldos, ir tai suteikė ceremonijai ypatingo iškilmingumo. Be aukštų krikščioniškosios dvasininkijos hierarchų, į paminklo atidarymo iškilmes buvo pakviesti ir islamo dvasininkai.
 |
| Krikščioniška atributika, matoma iš tolo |
Nors Maliulioje per 90 proc. gyventojų – krikščionys, ji – tik maža krikščionybės salelė dabartinės Sirijos teritorijoje, kurioje vyrauja islamo religija. Abiejų konfesijų atstovams sugyventi taikiai – nepaprastos svarbos uždavinys. Ypač šiandien, kai šalį drasko šitokie nesutarimai. Karčios patirties esama su kaupu: kažkada, arabams įžengus į Siriją, islamas diegtas per prievartą: krikščioniškieji maldos namai buvo verčiami mečetėmis, o iš kitatikių netgi imtas „mokestis už tikėjimą“. Daugeliui gyventojų buvo paprasčiau išmokti naują kalbą ir pradėti laikytis islamo religijos negu mokėti išmokas. Tik Maliulioje susidarė unikali situacija: nors vietos gyventojai ir perprato arabiškai, gimtosios aramėjų kalbos neatsisakė. Ir į naująjį tikėjimą niekas neatsivertė, nors aplinkui pridygo mečečių. Krikščionybė ir buvo ta jėga, kuri padėjo išsaugoti Kristaus kalbą.
Uolų apsuptyje
Nedidelė Maliulios gyvenvietė yra daugiau kaip už pusšimčio kilometrų į Šiaurės Rytus nuo Damasko. Išvertus iš aramėjų kalbos, žodis „Maaliulia“ reiškia „įėjimą“. Šitoks vardas gyvenvietei duotas neatsitiktinai: mat ji įsikūrusi tarpeklyje tarp uolėtų Kalamuno kalnų, apie 1650 metrų aukštyje. Būtent šiose vietose, pasak legendos, įvykęs svarbus biblinis įvykis: Kainas nužudęs Abelį.
Vietiniai kalnai turtingi urvų, grotų ir labai tinka atsiskyrėlių būstams. Pastarieji juose su malonumu ir apsigyvendavo per pastaruosius porą tūkstančių metų. Aiškiai matyti link urvų vedantys akmenyse iškirsti laipteliai ar paprastos medinės kopėčios. Kai kurie įėjimai užritinti akmenimis, paliktos tik nedidelės landos. Spėliojome, kas gi dabar įsikūrę tuose urvuose. Negi žmonės?
Vietos gyventojai, kaip ir prieš kelis šimtmečius, gyvena nedideliuose nameliuose. Žmonės čia niekados nebuvo turtingi, taigi taupumo sumetimais naujus namus visada prilipdydavo prie jau esamų. Neretai pirmame pastato aukšte būdavo įrengiamas tvartelis, o antrame gyvendavo šeimininkai. Tačiau gyvenvietė plėtėsi, ir šiuo metu joje gyvena apie dešimt tūkstančių žmonių. Be vietinių verslų ir turistų aptarnavimo (o atvykėlių srautai kasmet iki pilietinių neramumų didėdavo), dalis gyventojų dirbo Damaske.
 |
| Margi autobusiukai - pagrindinė susisiekimo priemonė, siejanti gyvenvietę su kitais šalies rajonais |
Dieną Maliulios gatvėse būdavo sunku išvysti vietinių žmonių, čia karaliaudavo atvykėliai. Į darbą Sirijos sostinėje paprastai buvo vykstama mikroautobusais, kurie čia labai populiarūs. Už vieną dolerį (prieš kelerius metus buvo būtent tokios bilietų kainos) vietiniai sukardavo daugiau kaip pusšimtį kilometrų.
Šv. Pauliaus pasekėjos atminimas – gyvas
Gyvenvietėje esama svarbių krikščioniškų šventovių. Viena iš jų – šv. Teklės vienuolynas. Šios šventosios, krikščionių apaštalo Pauliaus mokinės ir pasekėjos, gyvenimą aprašo daugelis bažnytinių veikalų. Seniausias iš jų buvo rastas Egipte dar II mūsų eros amžiuje. Jame sakoma, jog Teklė buvo gimusi Ikonijoje (dabartinės Turkijos teritorijoje esančiame Konio mieste), turtingoje šeimoje. Vienąsyk, sėdėdama prie atviro lango, mergina išgirdo apaštalo Pauliaus sakomus pamokslus. Jo žodžiai paliko jai tokį didelį įspūdį, kad ji nevalgė ir negėrė tris dienas. Apie tai sužinojo Teklės jaunikis, pasiekęs, kad apaštalą uždarytų į belangę. Bet Teklė, nugalėjusi baimę, prasiskverbė į kalėjimą, papirkusi sargybinį savo sidabriniu veidrodžiu, ir visą naktį klausėsi šv. Pauliaus minčių. Tai sužinojusi, vietos valdžia įsakė išvaryti apaštalą iš miesto, o Teklę sudeginti ant laužo. Bet atsitiko stebuklas – prasidėjo liūtis ir užgesino ugnį, o ledo kruša išvaikė sargybinius. Po tokio stebuklingo išsigelbėjimo Teklė nusekė paskui Paulių į Antiochiją. Ten vietos valdovas įsimylėjo merginą, bet, nesulaukęs jo palankumo, įmetė į alkanų liūtų narvą. Tačiau šie nuožmūs žvėrys pradėjo laižyti Teklės rankas. Po visų negandų, kuriuos patyrė į krikščionybę atsivertusi Teklė, ji pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą ir apsistojo Maliulioje.
 |
| Kryžiai kalnų fone |
Būtent šioje vietoje, pasak legendos, ir įvykęs stebuklas. Už tai, kad Teklė tapo krikščione, ją persekiojęs tikras jos tėvas. Jis netgi pasiuntęs kareivius dukrą nužudyti. Nuo persekiotojų ji slėpusis siaurame kalnų tarpeklyje, bet vienąsyk pasiekusi tokią jo vietą, kurioje buvusi aklavietė. Mergina pradėjusi karštai melstis Kristui, kad šis ją išgelbėtų, ir tą pačią akimirką kalnas suskilęs į dvi dalis...
Tapybiškas Maliulios tarpeklis – vienas iš pačių populiariausių Sirijos turistinių maršrutų. Jis išties atrodo pritrenkiančiai: tarsi kažkokia nematoma jėga būtų perlaužusi kalną perpus ir atskyrus abi jo dalis viena nuo kitos. Beje, tarpeklio kraštai asocijuojasi su ...drabužio užtrauktuku: kiekvieną „dantuką“ atitinka sava įduba. Dabar šiuo tarpekliu vingiuojantis kelias veda tiesiai į šv. Teklės vardu pavadintą vienuolyną, ties kurio įėjimu galima išvysti šios šventosios atvaizdą. Prie šv. Teklės kojų guli du liūtai.
Kalno papėdėje įsikūręs pravoslaviškas šv. Teklės vardo moterų vienuolynas, priklausantis Antiochijos patriarchijai. Jame dabar gyvena keliolika vienuolių. Pakilę plačiais akmeniniais laiptais, atsidūrėme vidiniame vienuolyno kiemelyje, o po to užsukome į šv. Teklės vardu pavadintą cerkvę. Bizantiško stiliaus interjeras, užrašai dviem kalbomis – graikų ir arabų. Į kairę nuo įėjimo kabo šv. Teklės paveikslas, į dešinę – du nežinomi šventieji, rankose laikantys maldos namus, tai, be abejonės, šio pastato statytojai. Čia pat – evangelikų atvaizdai. Daugelio freskų fonas – juodas, ne taip dažnai sutinkamas rusų ikonografijoje.
Pats vienuolyno pastatas iškilęs ten, kur, kaip manoma, būta šv. Teklės grotos, kurioje ji gyvenusi ir gydžiusi žmones. Nuo maldos namų aukštyn kylantys laipteliai veda link tos vietos, kur palaidoti šios šventosios palaikai. Čia pat pastatyta koplyčia, kurios viduje tvyro prieblanda, dega žvakės ir lampados. Dauguma piligrimų ateina prašyti pas šv. Teklę pagalbos ir sveikatos. Koplyčia – dalis vienuolyno komplekso, kuriame yra ir maldos namai, ir našlaičių prieglauda.
Iš urvo viršaus laša vanduo, besiskverbiantis čionai iš šaltinio vidury uolos. Šio šaltinio vandenį Teklė naudojo žmonių gydymui, todėl ir dabar jis laikomas gydomuoju.
 |
| Šv. Teklės vienuolyno papėdėje būdavo pilna turistus atvežančių autobusų |
Į kasdienines pamaldas šv. Teklės bažnyčioje susirenkdavo minios turistų. Ypač gausu jų per šv. Velykas.
„Tėve mūsų“ – aramėjų kalba
 |
| Šv. Sergejaus vienuolyno vienuolis |
Krikščioniškų maldos namų Maliulioje yra nemažai (esama čia, žinoma, ir musulmoniškų mečečių). Viena iš žymiausių laikoma šv. Sergejaus ir Bacho cerkvė. Pavadinimas neįprastas, suderinantis krikščionių kankinio ir romėnų vyndarystės dievo vardus. Šie maldos namai aukšto (1790 metrų) kalno viršūnėje iškilo 313 metais, buvusios pagonių šventyklos vietoje. Suprantama, laikas ne sykį keitė cerkvės išvaizdą, ji ne kartą degė ir buvo perstatyta iš naujo. Dabartiniai maldos namai stovi ant keturioliktojo amžiaus cerkvės pamatų. Tačiau įdomiausia tai, kad čia esama detalių, menančių pagonybės laikus. Pavyzdžiui, altoriuje stovi stalas, ant kurio pagonys savo dievams aukodavo gyvulius (apie tai byloja aiškiai matomi latakai, skirti kraujui nutekėti). Porą tūkstančių metų skaičiuoja ir pastato balkiai. Kadangi viduje fotografuoti negalima, gaila, negaliu pademonstruoti šio įspūdingo pastato interjero. Jis gausiai išpuoštas senovinėmis ikonomis, kurių pagrindinė vaizduoja romėnų legionierių Sergejų, kuris žuvo kankinio mirtimi, nes atsisakė aukoti aukas dievui Jupiteriui.
Itin įdomios ikonos iš bizantinio laikotarpio: vienoje iš jų Kristus pavaizduotas kaip Bizantijos imperatorius, sėdintis soste su įspūdingais to meto rūbais ir karūna ant galvos; kitoje – mergelė Marija, puošniu apdaru iš Damasko šilko. Dabar ši cerkvė priklauso Bazilijonų ordinui, vadovaujamam iš Libano atvykusio šventiko.
Būtent šioje cerkvėje turėjome galimybę pasiklausyti „gyvos“ aramėjų kalbos. Aramėjiškai nuskambėjo „Tėve mūsų“. Kalba mums pasirodė kiek gaižoka, gerklinė, tačiau buvo taip nuostabu klausytis jos čia, šimtmečius menančiuose maldos namuose.
Aramėjų kalbos išsaugojimu rūpinasi ir šalies valdžia
Neseniai Maliulioje buvo atidaryti aramėjų kalbos kursai. Beje, žodinės ir rašytinės kalbos čia mokomasi ne kur kitur, o vietos valdžios pastate. Patalpos išskirtos specialiu šalies vyriausybės įsaku, o mokymą finansuoja Švietimo ministerija, kurios darbuotojai netgi specialią programą „aramėjų kalbai išgelbėti“ sukūrė. Iki to laiko aramėjų kalbos dėstytojas George'as Rizkalla šią kalbą išsaugoti mėgino pats vienas. Gimęs Maliulioje ir baigęs Damasko universiteto Lingvistikos fakultetą, jis visą gyvenimą paskyrė šiai kalbai.
Aramėjų kalbos abėcėlė yra kilusi iš finikiečių, kuri buvo pagrindinė Artimųjų Rytų ir Azijos kalba Asirijos imperijos saulėlydyje (1000 – 600 metų prieš mūsų erą). Abėcėlėje – tik priebalsiai.
 |
| Namas kalno papėdėje |
Tarp besimokančiųjų šios kalbos esama ir Maliulios jaunimo, ir pagyvenusiųjų. Kursai trunka vidutiniškai porą – trejetą mėnesių. Jie organizuojami paskaitų forma: mokytojas aiškina medžiagą, mokiniai – ją užsirašo. Po to drauge aramėjiškai dainuojama. Kartais kartu atliekamas Maliulios himnas, kurį sukūrė pats G.Rizkalla. Parašė jį grynai pedagoginiais tikslais, naudodamas dažniausiai vartojamus žodžius.
Arabų kalbą mokančiam žmogui aramėjiškai kalbėti ir rašyti nėra sunku. Kalba artima semitų kalbų grupei, todėl artima arabiškai.
Būnant Maliulioje, į akis krito nedidelė parduotuvėlė. Lentelė, iškabinta prie durų, anglų kalba skelbė, jog čia galima įsigyti kasečių ir kompaktinių diskų aramėjų kalba. Jose – maldų giesmės ir dainos. Pardavėjas pasakė, jog šie įrašai labai noriai perkami turistų. Juk čionai šitiek žmonių atvyksta! Daugelis mielai nori atsivežti į namus kokį nors įrašą, kad vėliau galėtų klausytis ir prisiminti.
Žinoma, dabartinis karas vykstantis tarp šios valstybės piliečių ir valdžios, šiemet šv. Velykas Maliulioje padarė labai niūrias. Nutrūko turistų srautai, o ir žmonės nebe apie kalbą ir religiją, bet apie laisvę ir karo baisumus galvoja.
