Viza, patarimai ir pasiruošimas
Lietuvos piliečiams atvykstant į Malaiziją viza nereikalinga, tačiau dar prieš skrydį būtina užpildyti atvykimo deklaracijos formą internetu, ją rasite čia.
Ruošdamosi kelionei pasirūpinome apsauga nuo uodų, lietaus, vaistais, adapteriu, kompresinėmis kojinėmis, kelionine pagalvėle, skara, kuri atstoja tiek pledą, tiek apsaugą nuo saulės ar vėjo, ir gertuve – tai, be dokumentų ir pinigų, yra daiktai, kurie visada keliauja su manimi. Keliaujant į Malaiziją rekomenduojama atkreipti dėmesį, kad čia naudojami angliško tipo elektros lizdai.
Tuo metu, kai viešėjome Kvala Lumpūre, vieno euro kursas buvo maždaug 3,7 ringitų (MYR).
Egzistuoja atvirkštinis haremų modelis – moterys gali turėti kelis vyrus.
Iš oro uosto į miestą vykome iš anksto užsakytu taksi. Kainavo vos 18 eurų, o kelionė truko daugiau nei valandą. Tas pats vairuotojas vėliau tapo ir puikiu gidu po miesto apylinkes.
Dar prieš kelionę sužinojome, kad Malaizijoje augantis atogrąžų miškas – vienas seniausių pasaulyje, nes jam yra apie 130 mln. metų, o diena ir naktis čia trunka beveik po lygiai – maždaug po 12 valandų. Galbūt todėl šioje tropikų šalyje užauginama daugiausiai kaučiukmedžių.
Dar keli faktai, kurie mums taip pat pasirodė įdomūs – nacionalinė Malaizijos gėlė yra orchidėja, jų rūšių čia skaičiuojama šimtai, o gyventojų skaičius joje yra maždaug 9 kartus didesnis nei Lietuvoje. Ir dar vienas dėmesį atkreipiantis niuansas – kai kuriose krašto vietovėse egzistuoja atvirkštinis haremų modelis – moterys gali turėti kelis vyrus.
Patogus judėjimas
Malaizijoje susisiekimo galimybės yra gana gerai išplėtotos ir pritaikytos keliautojų poreikiams. Pačioje sostinėje – Kvala Lumpūre – efektyviausias būdas judėti tarp skirtingų miesto dalių yra traukiniai, o norint patogiai pasiekti kitus šalies regionus – verta rinktis autobusus.
Vis dėlto, prieš planuojant maršrutą, pravartu pasitikrinti tvarkaraščius, nes kai kuriais maršrutais transportas kursuoja tik tam tikromis dienomis. Autobusų tinklas dengia ir mažesnius miestelius, tad šia transporto priemone galima pasiekti kone visus Malaizijos kampelius.
Tiems, kurie siekia taupyti laiką, rekomenduojama rinktis vietinius skrydžius – jų dažnumas ir įvairovė leidžia lengvai keliauti net ir ilgesniais atstumais. Kelionės kaina taip pat išlieka patraukli: pavyzdžiui, 250 kilometrų kelionė autobusu iš Kvala Lumpūro į Tahaną, kur įsikūrusios Taman Negaros džiunglės, kainuoja apie 5–7 eurus, o iš ten į Kamerono aukštumas galima nukeliauti už tiek pat.
Tačiau, norėdamos sutaupyti laiko, rinkomės „Grab“ programėlę taksi paslaugoms.
Kvala Lumpūras: tarp dangoraižių ir džiunglių
Malaizijos sostinė alsuoja trimis kultūromis: kiniška, indiška ir malajietiška. Todėl Kvala Lumpūras – tai miestas, kuriame tarsi mozaikoje susilieja religijų įvairovė, moderni architektūra, sodrūs tropiniai peizažai ir dinamiškas kasdienis gyvenimas.
Norint pajusti šio metropolio dvasią, verta pasirinkti „Hop-On Hop-Off“ autobusą, kuris vingiuoja pro svarbiausias ir išskirtines vietas, leisdamas lankytojui ne tik pažinti, bet ir pasinerti į miesto ritmą savo tempu. Jo stotelę radome prie „Petronas“ bokštų dvynių – neabejotino miesto simbolio, į kurį rekomenduojama iš anksto rezervuoti vizitą.
Dangoraižiai, iš kurių atsiveria viena gražiausių miesto panoramų pasaulyje, buvo oficialiai baigti 1998 m. ir iki 2004 m. buvo aukščiausi pastatai, kol šią karūną perėmė Taivano „Taipei 101“. Nors dabar pasaulyje stovi dar aukštesni architektų kūriniai, „Petronas“ bokštai vis dar išlieka lyderiai dvyniai pasaulyje – jų aukštis siekia 452 metrus, o kiekviename bokšte – 88 aukštai.
Tarp bokštų, 41 ir 42 aukštuose, 170 metrų aukštyje įrengtas žymusis jungiamasis 58 metrų ilgio tiltas „Skybridge“. Tai aukščiausias dviejų pastatų jungiamasis tiltas pasaulyje. Jis nėra tvirtai pritvirtintas prie bokštų – taip paliekama laisvė judėjimui vėjo ar pastatų svyravimų metu.
Tai aukščiausias dviejų pastatų jungiamasis tiltas pasaulyje.
Geriausias laikas lankytis – vakarop, kai iš viršaus galima pamatyti, kaip miestas skendi tropinio saulėlydžio šviesoje, o vėliau nušvinta tūkstančiais žiburių.
Bokštuose įsikūrusi „Petronas“ naftos kompanijos būstinė, o taip pat verslo biurai, konferencijų centrai, mokslinių tyrimų laboratorijos, galerijos. Pirmuosiuose aukštuose veikia „Suria KLCC“ prekybos centras, kuriame galima rasti prestižinius prekių ženklus, restoranus, kiną ir net koncertų salę – „Dewan Filharmonik Petronas“. Pastaroji garsėja ne tik puikia akustika, bet ir tarptautinių atlikėjų pasirodymais.
Netoliese iškilęs KL bokštas leidžia dar kartą permąstyti sostinės mastelį – apžvalgos aikštelė suteikia unikalią galimybę pamatyti tiek modernius kvartalus, tiek žaliuojančius parkus.
Vos nusileidus nuo bokštų viršūnių, miestas kviečia pasinerti į žaliąsias oazes. „Bukit Nanas“ – vienintelė natūrali džiunglių teritorija miesto centre, tebepulsuojanti laukinės gamtos ritmu. Netoli jos driekiasi „Perdana“ botanikos sodai, kuriuose laukia orchidėjų ir kinrožių parkas, elnių slėnis, fontanai ir sraunūs upeliai.
Tropikų sparnuočių mylėtojai turėtų aplankyti „Paukščių parką“ – tai vienas didžiausių pasaulyje tokio tipo atvirų objektų, kuriame laisvai skraido tūkstančiai egzotiškų plunksnuočių. Greta esantis nacionalinis paminklas, skirtas žuvusiems kovotojams, kviečia stabtelėti ir susimąstyti apie šalies istoriją, o šalia įsikūręs muziejus suteikia galimybę ją pažinti dar giliau.
Veiksmo daug visą parą
Kelionė po Kvala Lumpūrą neįsivaizduojama be religinių ir kultūrinių patirčių. Viena seniausių miesto mečečių – Masjid Jamek – išsiskiria architektūrine harmonija ir ramybe. Netrukus kontrastą kuria Thean Hou šventykla – spalvingas kinų architektūros šedevras, nuo kurios kalvos atsiveria puiki miesto panorama.
Dar viena vertinga stotelė – induistų šventykla Sri Mahamariamman, kurios vartų bokštas stebina net ir tuos, kurie apie induizmą girdėjo nedaug.
Pasivaikščiojus po šventoves, metas pasinerti į miesto gyvenimą. Bukit Bintang kvartale šurmuliuoja maisto turgeliai, madingos parduotuvės ir naktinis gyvenimas. Čia įsikūręs ir garsusis Jalan Alor maisto kvartalas, kviečiantis paragauti įvairiausių patiekalų. Netoliese stūkso prekybos centrai, o pavargus nuo miesto triukšmo galima užsukti į jaukią lauko kavinę.
Toliau keliaujant miesto ritmu, verta aplankyti Central Market – meno, amatų ir suvenyrų centrą, kuriame galima rasti ne tik rankų darbo dirbinių, bet ir pasinerti į kultūrinį vyksmą. Šalia įsikūręs Chinatown vilioja tradiciniais kvapais, raudonais žibintais ir gyvybingu prekeivių šurmuliu, o visai netoliese – Little India kvartalas, kuriame viskas – nuo muzikos iki aromatų – kviečia į spalvingą kelionę po Indijos kultūrą.
Paskutiniu kelionės tašku dažnai tampa Karališkieji rūmai – išskirtinis kompleksas su nuolat budinčiais sargybiniais. Nors į vidų patekti negalima, išorinis vaizdas ir aplinka sukelia tikrą karališką įspūdį.
Kiekvienas atvykęs į Malaizijos sostinę būtinai pasivaikšto po miestą sutemus. Tuomet užsidega milijonai įvairiaspalvių šviesų ir prasideda tikras naktinis gyvenimas, kai netyla linksmybės ir visur tvyro šventiška atmosfera bei patiriama, kodėl šis miestas dar žinomas kaip „sodas šviesose“.
Analogų neturintys reginiai
Kelionė į Malaizijos sostinę nebūtų pilna be išvykos už miesto. Vienos dienos ekskursija, trukusi nuo ankstyvos popietės iki vėlyvo vakaro, paliko įspūdžių tiek, kad sunku patikėti – viskas įvyko vos per kelias valandas.
Iš Kvala Lumpūro ryte pajudėjome link Batu urvų, laikomų viena žymiausių induistinių šventovių už Indijos ribų. 42 metrų aukščio auksinė Murugano dievybės statula – tai pirmasis dalykas, pasitinkantis kiekvieną lankytoją.
Priartėjus prie jos, 272 spalvingi laipteliai veda į pagrindinį urvą, kurio viduje – šventykla ir altoriai. Akmeninės lubos drėgnos, oras sunkus nuo smilkalų kvapo, bet pati atmosfera kvėpuoja ramybe. Paties urvo vaizdas eiliniam turistui kažin, ar padarys įspūdį, bet kopimas ir „bendravimas“ su visą kelią lydinčiomis įžūliomis beždžionėmis – taip.
Apie 16 val. atvykome į Bukit Melawati – kalvą su istoriniais griuvėsiais, senąja švyturio aikštele ir legendomis apipintomis beždžionėmis „Silvered Leaf Monkeys“. Čia kadaise stovėjo fortas, saugojęs krantus nuo įsibrovėlių, o dabar tai vaizdinga vieta su nuostabia panorama, atsiverianti neaprėpiamus mangrovių ir laukų horizontus.
Kalvos papėdėje yra bilietų kasa, kurioje galite įsigyti galimybę teritoriją apžiūrėti traukinuku, išlipant jūsų pasirinktose stotelėse – pasinaudokite ja, nes taip daugiau pamatysite.
Dar apie sidabrines vietines beždžiones – daug kelionių gidų įtraukia jas į „privalomų pamatyti“ sąrašą. Jos turistus žavi draugiškumu ir kailio spalva, kuri, gimus mažyliui, būna ryškiai oranžinė ir per kelias savaites virsta metališkai sidabrine. Jos, nors yra laukinės, yra nepaprastai taikios, bendraujančios su žmonėmis bei mėgstančios pozuoti. Tai viena iš nedaugelio beždžionių rūšių, prisitaikiusių maitintis ne tik vaisiais, bet ir lapais.
Taksi vairuotojas mus nuvežė ir į Sekinčano miestelį, kuris vilioja lankytojus ne tik žuvų turgumi ir ryžių laukais, bet ir romantiška legenda apipintu „Meilės norų medžiu“. Po šakomis besiplaikstančios raudonos juostelės – tai šimtai palinkėjimų ir svajonių, kurias čia palieka vietiniai ir turistai. Ši jauki vieta simboliškai dar vadinama „Meilės kraštu“.
Toliau mūsų kelias vingiuoja į Kuala Selangoro gamtos parką. Saulė pamažu grimzta, o mes žingsniuojame mediniais takais virš mangrovių. Vos tik valtis pajuda nuo krantinės, o variklio garsas pamažu nutyla, virš galvų pradeda suktis pirmieji plėšrūnai – jūros ereliai ir rudagalviai. Didingi, tylūs ir taiklūs, jie, regis, vos ne intuicija jaučia, kada bus numestas pirmasis masalas.
Patyręs gidas išmeta žuvų gabaliukus į vandenį – ir tuomet prasideda tikras šou. Reginys įspūdingas: paukščiai leidžiasi kone vertikaliai, sparnais siekdami beveik dviejų metrų ilgio amplitudę. Jie suka ratus virš vandens, tada staigiai neria ir grakščiai pagriebia grobį. Visa tai vyksta vos kelių metrų atstumu nuo valties – žiūrovas čia yra tarsi dalyvis, įtrauktas į laukinį, bet subtilų gamtos ritualą.
Po „Ragle feeding“ pavadinto pasiplaukiojimo mūsų laukia dar du reginiai – „Firefly“ ir „Blue Tears“. Visos trys ekskursijos, trukusios maždaug pusantros valandos, asmeniui kainavo 130 ringitų (apie 26 eurus).
Tarp Malaizijos gamtos paslapčių „Blue Tears“ – vienas įspūdingiausių ir mistiškiausių reiškinių, kurį verta patirti bent kartą gyvenime. Šis gamtos stebuklas pastebimas Kuala Selangoro pakrantėje, kur ramūs vandenys sutemus ima žaižaruoti mistine melsva šviesa.
„Blue Tears“ reiškinį sukelia bioliuminescenciniai mikrodumbliai, dar vadinami dinoflagelatais. Šie mikroorganizmai reaguoja į judesį – vos tik vanduo sujudinamas irklų ar valties variklio, pradeda skleisti melsvą švytėjimą.
Ramūs vandenys sutemus ima žaižaruoti mistine melsva šviesa.
Šį fenomeną mokslininkai aiškina kaip apsaugos mechanizmą: bioliuminescencijos paskirtis – atkreipti dėmesį į plėšrūnus ar juos suklaidinti. Tačiau žiūrovui tai – grynas stebuklas, kuriam net nereikia papildomos scenografijos.
Dažniausiai „Blue Tears“ stebimas po lietaus sezono, kai vanduo tampa skaidresnis, o dumbliai suaktyvėja. Valtimi paprastai plaukiama grupėmis, o išjungus visus šviesos šaltinius, prasideda tyli kelionė į bioliuminescencijos pasaulį.
Kelionės kulminacija – „Firefly Park“. 19.30 val. sėdime valtyje ir tyliai plaukiame tamsia upe. Ir tada – šviesa. Dešimtys, šimtai ugnelių mirksi medžių šakose tarsi gyvos kalėdinės girliandos. Sunku patikėti, kad tai ne iliuzija – jokia nuotrauka ar vaizdo įrašas negali perteikti to vaizdo.
Visi tyli, net vaikai – kažkaip intuityviai jauti, kad esi ypatingoje vietoje. Šie šviesos dailininkai – pietryčių Azijoje gyvenančios bioliuminescencinės vabalų rūšys (Pteroptyx tener), mums pažįstamos jonvabalių pavadinimu. Jų švytėjimas – ne atsitiktinis.
Tokia ugniukų sinchronija yra retas pasaulinis reiškinys.
Tai komunikacijos priemonė, kurią patinai naudoja norėdami pritraukti pateles. Neįtikėtina, bet jie šviečia sinchroniškai – visa kolonija tuo pačiu ritmu mirksi, tarsi pulsuoja. Tokia ugniukų sinchronija yra retas pasaulinis reiškinys – egzistuoja tik keliose pasaulio vietose, o Malaizija laikoma viena geriausių.
Ką Malaizijoje dar galima nuveikti jei, kaip ir mes, turite tik kelias dienas? Tikrai verta laiką planuoti racionaliai ir derinti kultūrines, gamtines bei kulinarines patirtis. Be jau minėtų objektų, rekomenduojama skirti bent pusdienį Maisto muziejui, įsikūrusiam netoli miesto centro – tai viena įdomesnių vietų suprasti regiono kulinarinę įvairovę.
Norint pamatyti šiuolaikinį šalies veidą, verta aplankyti Putrajaya – administracinį sostinės priemiestį, garsėjantį futuristine architektūra ir plačiais ežerais. Ieškantiems ramesnio poilsio tiktų išvyka prie Port Diksono paplūdimių, esančių už kiek daugiau nei valandos kelio nuo sostinės.
O jei liko laiko vos porai valandų – tiesiog leiskitės į pasivaikščiojimą po vieną iš miesto kvartalų: kinišką, indišką ar malajietišką. Kiekvienas jų paliks vis kitokį įspūdį – savąją Malaizijos versiją.
