Pirmiausia – dėl bendros komunistinės praeities. Nors rumunai, skirtingai nei mes, nebuvo totaliai okupuoti, aneksuoti bei praradę valstybingumą, tačiau po Antrojo pasaulinio karo taip pat buvo papuolę į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, kas grandiozinio skirtumo tarp jų ir mūsų nedarė, nes tai buvo tokia pati okupacija, tačiau neįteisinta oficialiai.
Rumunija kentė ir išgyveno tą pačią arba net dar baisesnę sovietinę diktatūrą. Kodėl baisesnę? Nes turėjo savo nuosavą diktatorių Čeušesku, kuris brutalumu ir savo piliečių priespaudos lygiu vėlyvuoju sovietmečiu jau lenkė ir pačios Sovietų Sąjungos diktatorius. Apie Čeušesku trumpai, bet efektyviai parašiau paskutinėje savo pasakojimo apie Rumuniją dalyje, jums tik belieka atsidaryti ir perskaityti.
Toliau panašumai nesibaigia. Ir Lietuva, ir Rumunija panašiu metu nusimetė komunistinį jungą ir pradėjo eiti provakarietišku keliu. Čia Rumunija ėmė šiek tiek atsilikinėti nuo Baltijos valstybių, nes jos starto pozicija po Čeušesku palikimo buvo nekokia.
Paskutiniais komunizmo metais Rumunija buvo nusivažiavusi tiek, kad gyventojai gaudavo maisto korteles duonai pirkti.
Paskutiniais komunizmo metais Rumunija buvo nusivažiavusi tiek, kad gyventojai gaudavo maisto korteles duonai pirkti. Lietuvoje net ir skurdžiausiu sovietmečiu duonos buvo galima gauti laisvai. Dėl to Rumunija į Europos Sąjungą įstojo keliais metais vėliau nei mes, kas lėmė, jog mes su latviais praradome skurdžiausių Europos Sąjungos tautų regalijas. Jas iš mūsų perėmė rumunai bei bulgarai. Be to, iki šiol tą titulą garbingai tebelaiko.
