Biuro slaptasis Kalėdų senelis. Kalėdinis vakarėlis. Draugai. Šeima. Dovanos. Pakavimo popierius. 12 patiekalų. Baltos mišrainės bidonas. Megztinis su juokingomis dekoracijomis.
Sekundės tiksi. Finišas artėja. Iš sąrašo dingsta, ko norėjai, ir vis labiau į viršų lipa tai, ko reikia. Ko būtinai būtinai reikia.
Kažkaip spėsiu. Reikia, reikia, reikia.
Žybčioja LED lemputės, rodydamos bėgimo kryptį. Trepsi kojos. Pypsi kasoje skenuojama prekė. Verkia vaikas, neatlaikęs visų šeimyninių džiaugsmų ir įtaisytas metaliniame prekių vežimėlyje. O tu ar atlaikysi?
Leiskime sau nespėti, pamiršti ar tiesiog nepadaryti. Atleiskime ir nebėkime.
Muša karštis, norisi nusivilkti paltą, bet rankose maišeliai. Nagi greičiau, kodėl čia tiek daug žmonių. Bet iš kurgi tas nepasitenkinimas, juk šventės, ramybės ir šeimos metas, turėtum nusiraminti, nu nu nu. Kaip gali nepatikti prekybos centro jaukumo ir šimtą kartų girdėtos dainos apipavidalinta magiška kalėdinė mugė, kuri rėkte rėkia – štai viskas, ko jums niekada nereikėjo?
Tikras jaukumas. Tikra šventė. Va, čia tai kalėdorama.
Ar dar nesukilo širdies ritmas vien įsivaizduojant prieš akis nusidriekusį nuostabiausio metų laiko maratoną? Jei nė kiek nemuša šaltas prakaitas ir nekvepia galvos skausmu, neleiskite, kad Grinčas jūsų Kalėdas vogtų, pelnytai pasipiktinkite tokiu švenčių šaržavimu ir geriau užsiimkite parkavimosi vietą prekybcentry bei pakaustykite alkūnes pasistumdymui eilėse – jums to greičiausiai prireiks. O jei vis dėlto atradote bent kiek savęs šiame giliame absurdiškumo atodūsyje, pakalbėkim.
2018-aisiais šventinės amerikiečių išlaidos pasiekė trilijoną dolerių. Milijoną milijonų. Ir apie 30% amerikiečių šventes švenčia į skolą.
Taigi, Kalėdos ir prekyba. Prekyba ir Kalėdos. O gal prekyba Kalėdomis?
Apsišarvavę jaukumo ir gražiausio metų laiko šūksniais, nemaža dalis verslų melžia šventes kaip auksinę karvę. Ar mes pasiduodame? Iš statistikos, panašu, kad taip. Pažvelkime į vartojimo lopšį, kaip į pavyzdį.
JAV ekspertų analizės prognozuoja, jog vidutiniškai amerikietis 2019-aisiais kalėdinėms dovanoms išleis 920 dolerių. Vienas amerikietis. Ne šeima, ne visas jo/jos rajonas. Nors, atkreipus dėmesį, jog praėjusiais metais vidutiniškas amerikiečio biudžetas dovanoms buvo 885 doleriai, tai neturėtų per daug stebinti. 2018-aisiais šventinės amerikiečių išlaidos pasiekė trilijoną dolerių. Milijoną milijonų. Ir apie 30% amerikiečių šventes švenčia į skolą.
Ar galime ramiai numoti ranka į tai ir pasakyti, kad mes kitokie? Ar nekyla grėsmė žiemą užsikrėsti ne tik gripu, bet ir Kalėdų karštine? Žinoma, galima ginčytis, jog didėjantis išlaidavimas yra ne tik ekonomikos augimą, didesnes finansines galimybes iliustruojantis faktorius, bet ir pats skatina tą augimą. Tačiau ar šventės turėtų būti ekonominis reiškinys, varomas nemotyvuotų, laikinų pirkinių? Ar tai nėra tiesiog argumentas, pateisinantis švenčių sukomercinimą?
Verslas ir paskui jį sekanti medija maitina ir kuria kalėdinį vajų. Dar 8-ajame dešimtmetyje ekonomikos atstovai Amerikoje įvardino fenomeną – Kalėdinis prisėlinimas (Christmas creep). Juo įvardijo pasalūnišką prekybininkų idėją (ir jos įgyvendinimą) kalėdines prekes ir dekoracijas pateikti vartotojams gerokai prieš kalėdinį laikotarpį. Tradiciškai, JAV kalėdinis „apsipirkinėjimo“ sezonas prasideda po Padėkos dienos – ketvirto lapkričio ketvirtadienio. Tačiau priminimai apsipirkinėti žiemos šventėms atsiranda jau spalio pradžioje. Ar to pačio negalėtume pasakyti apie savo gimtąjį kraštą?
Nespėjome į bagažines sukrauti Vėlinių žvakučių, o nuo lentynų jau merkė akį kalėdinis eglutės žaisliukas. Ar tai prailgina šventinį laikotarpį ir džiugina, ar erzina, palikime spręsti kiekvienam asmeniškai. Tačiau tokia prekių pasiūla akivaizdžiai rodo – parduoti ir nusipirkti Kalėdas darosi vis aktualiau.
Prekybcentrių kova dėl pirkėjų, neįtikėtina pompastika, šimto metrų kalėdinės eglutės, apkrautos lempelėmis ir žaisliukais taip, kad vos šakos besimato (jei tokios iš viso yra) kuria „jaukumą“ ir kolektyvinę įtampą. Argi pasąmoningai nekyla mintis – ir man taip reikia, reikia daugiau, naujau, reikia to ir ano, reikia vazelės, suknelės, staltiesės naujos, deimantinio serviravimo šaukšto ir žurnalo viršeliu kvepiančios leopardinėmis krabų kojelėmis įdarytos silkės, kad Kalėdos įvyktų.
Nespėjome į bagažines sukrauti Vėlinių žvakučių, o nuo lentynų jau merkė akį Kalėdinis eglutės žaisliukas.
Toks ankstyvas ir materialus priėjimas prie švenčių mažina emocinę jų svarbą. Dabar žmogus ir taip žongliruoja begale darbų, minčių. Vis labiau jaučiamas laiko spaudimas reikalauja meto, kada bus galima sustoti. Žiemos šventėse glūdi nostalgija, vaikystė, ramus džiugesys, kurio prisiminimas ir troškimas veda į šių švenčių svarbą. Ir tai yra nuostabus vidinis impulsas. Tačiau jį papildo išorės diktuojami impulsai – po vieną raudoną burbulą į pasąmonę lendantis spaudimas Kalėdas sukurti gausias ir tobulas, kuris, su kiekviena Advento diena, vis labiau virsta viską ryjančia raudona panika.
Adventas. Ar dar prisimenate tokį? Verslas – tikrai ne. Beveik mėnuo susikaupimo, kurį vainikuoja džiaugsminga diena. Vakarais deginamos 4 žvakės, vainikas. Kalėdinės eglutės puošimas Kūčių dieną. Žinoma, ne vieni namai yra modifikavę savo švenčių tradicijas ir eglutę namuose laiko kur kas ilgiau nei dvylika simbolinių dienų, taip ištęsdami kalėdinį stebuklą, kurio bėgančioje ir tamsioje žiemos kasdienybėje labai norisi.
Bet visgi visame kame reikėtų bent pabandyti surasti balansą, pusiausvyrą ir ramybe bei jaukumu alsuojančių švenčių nepaversti šnopuojančiu lenktyniniu žirgu, kuris įsikandęs žąslus tik ir laukia kada salvės paskelbs startą.
Taigi, pabūkime šeima. Ne tobulais vaikais, tėvais, draugais ir bendradarbiais, ne švenčių organizatoriais ar kažkokio mistinio stebuklo tiekėjais. Nepažymėkime visų varnelių savo darbų sąraše. Leiskime sau nespėti, pamiršti ar tiesiog nepadaryti. Atleiskime ir nebėkime. Ką gi pasvarsčius reiškia ta tobulai supakuota dovana, padėta po tobulai suderinta eglute?
Pabandykime atsipalaiduoti. Pabandykime leisti sau tai, ką norisi leisti, ko reikia vidiniam „aš“ ir nesukti galvos dėl to, ko „reikia“, vien dėl to, kad reikia. Ir pažiūrėkime, ar sugrius šventė be puotos, be gausybės rago, be kilometrų dovanų popieriaus?
Sėskime prie šventinio stalo su mažiau patiekalų, bet daugiau sąmoningumo. Visi, kuriems rūpi, pajus rūpestį ir be materialumo rankoje. Kurkime šilumą, o ne prakaitą slepiantį karštį.
