– Su kokiais sunkumais susidūrėte, tapdama šios srities specialiste?
– Oi, jų buvo daug. Kai pradėjau studijuoti kosmetologiją, tos studijos buvo labai populiarios. Buvo daug stojančiųjų, o aš nebuvau ta, kuri kruopščiai mokytųsi. Sakyčiau, vidutinio lygio. Visumoje, man buvo nelengva įstot, nes jaučiau nemažą konkurenciją.
Kitas dalykas – šeima. Artimųjų rate vyravo požiūris, kad kosmetologija nėra ta specialybė, kurią turėčiau mokytis ir kad ji nėra „tiek rimta ar naudinga“.
Tai yra viena iš specialybių, kur niekas neateis ir nepasakys, kad „mums reikia kosmetologės“.
– Kaip Jūs nepalūžote siekti savo tikslo?
– Vis pagalvoju apie tai, nes to artimųjų palaikymo nebuvo. Tiesiog labai tuo tikėjau. Žiūrėdama į kitas sritis, nejaučiau papildomos traukos. O čia jaučiau, kad man patinka ir kad noriu tuo domėtis. Paprastai tariant – vidinis pasitikėjimas ir privertė nepalūžti.
– O ar buvo momentų, kai kilo abejonių dėl savo profesijos pasirinkimo?
– Taip, aišku. Aš manau, kad net kai tu mėgsti savo darbą, visąlaik suabejoji. Kada pradedi dirbti, tie sunkumai niekur nedingsta. Net, sakyčiau, jų padaugėja, nes tu pats kuriesi savo darbo vietą. Tai yra viena iš specialybių, kur niekas neateis ir nepasakys, kad „mums reikia kosmetologės“. Na, o jeigu ir ateis, tai bus labai mažas procentas.
– O kaip tvarkėtės su sunkumais?
– Prabyla vidinis balsas, kad „tu čia norėjai būti“. Atrodo, kad atsiremi į savo norą, viziją. Gal ir pagalvoji, kad taip, čia sunku, galbūt ne ta specialybė. Bet praeina kiek laiko, išgyveni savotišką krizę ir supranti, kad tikrai norėjai tai studijuoti, ir klausi savęs: „Kodėl aš dabar galvoju, kad tai ne man?“
Aišku, pradėjau lankyti ir psichoterapiją, kurios metu psichologė nemažai padėjo su tų klausimų sprendimu, nes viduje turėjau nemažai abejonių gyvenime, kurios atsiliepė ir darbe.
Dažnai tie, kurie turi aknę, galvoja, kad jie vieninteliai pasaulyje, kurie su tuo susiduria.
– Kadangi pati turite aknę, kaip priimate save tokią, kokia esate?
– Nepasakyčiau, kad iš pradžių tai buvo paprasta. Kadangi su šia liga esu nuo paauglystės, galvoje nuolat buvo mintis: „Kaipgi aš būsiu kosmetologė? Aš turiu šią problemą išspręsti.”
Po kurio laiko pradėjo formuotis mintis, kodėl privalau slėpti, kad turiu aknę ir kad kartu esu ir kosmetologė. Labai norėjau tai transliuoti, o kad galėčiau – turėjau priimti save.
Norėjau parodyti kitą kosmetologijos pusę, atitrūkdama nuo vyraujančių stereotipų: kosmetologas – tai nebūtinai tas žmogus, kuris turi gražią, spindinčią odą, dirba su baltu chalatu.
Po kiek laiko pradėjau tuo dalintis Instagram’e. Atsirado žmonių, kuriems padeda tai, kad aš rodau savo problemą.
Priimti save nėra taip lengva. Kiekvieną dieną žiūriu į veidrodį ir sakau sau komplimentus. Tai – visas bendras kelias, mąstymo keitimasis, matymas, kad odos problemos, iš kosmetologinės pusės, yra gilesnės, tai ne tik „spuogas“.
Kai neturi vidinio pasitikėjimo, vidinės atramos, labai lengva sutrikti.
– Kaip reaguoja patys klientai, kai sužino, kad Jūs turite aknę, bet kartu bandote padėti ir kitiems?
– Klientai ir ateina, sužinoję apie mane Instagram‘e. Žmonės vertina mano atvirumą ir jiems labai patinka, kad nėra iliuzijos.
Dažnai tie, kurie turi aknę, galvoja, kad jie vieninteliai pasaulyje, kurie su tuo susiduria. Tik dabar žmonės pradeda dalintis apie tai atviriau, nors ir iki šiol tik mažas procentas į šią ligą žiūri kaip į normalų dalyką, plačiai paplitusią problemą.
– Kaip manote, kodėl žmonės dažniausiai jaučiasi nepatogiai, būdami savo kūne? Kas juos stabdo laisvai reikštis?
– Pirmas dalykas, iš ko mes suprantam, kad tai „nenormalu“, – iš aplinkos. Pavyzdžiui, kad ir ta pati vaikystė, paauglystė. Mes visur jaučiamės „normalūs“ iki tol, kol mums nepasako, kad „čia kažkas yra ne taip“.
Kai neturi vidinio pasitikėjimo, vidinės atramos, labai lengva sutrikti, kai tau pasako, kad „kai būsi be spuogų, būsi gražus“. Tas pats – ir apie kitus išvaizdos aspektus, pavyzdžiui, nosį ar dantis.
Kažkokie išskirtiniai bruožai, matyt, kažkam užkliūva, o tas žmogus jausis nepatogiai dėl to, kad kažkada jam pasakė, kad tai „nenormalu“. Dauguma nenori atsidurti tokiose situacijose pakartotinai, tad apsimeta, kad tos problemos nėra. Manyčiau, tai pagrindinis aspektas, dėl ko dauguma neatsiveria apie bet kokius dalykus, ne tik apie išvaizdą.
– Kodėl anksčiau kėlėte nuotraukas į Instagram’ą vien su makiažu, filtrais? Kas stabdė būtent Jus rodyti savo tikrąjį veidą?
– Nepasakyčiau, kad labai išsiskiriu iš kitų žmonių. Mano suvokimas yra toks, kad mes visi esame labai panašūs. Visi turime priežasčių, dėl kurių kažko nedarome. Tikrai nebuvau tas žmogus, kuris labai pasitiki savimi, negalvojau, kad esu graži ar kad juo labiau tokia yra mano oda.
Visąlaik žiūrėdavau į save ne iš tos prizmės, ką aš turiu ir kuo esu graži, bet iš tos, ko aš neturiu.
Mes pastebim tai, ko neturim, ir žiūrim į savo trūkumus. Pavyzdžiui, gal vienas turi gražią nosį, o tu tokios neturi. Tai kelia tam tikrą iliuziją, kad kažkas su tavimi ne taip, todėl imi tai maskuot visokiais filtrais.
