Paprasčiausias būdas – surengti namų išpardavimą. Šitaip parduotuvių maniakė Rebeka sugebėjo sustabdyti šeimos finansų griūtį: iš visų jos iniciatyvų veikli pasirodė tik interneto svetainė, kurioje Sophie Kinsellos herojė iššlavė savo rankinių sandėlius.
Vadindamos investicija batus, rankines ir drabužius, mes dažniausiai teisinamės pačios sau dėl nebūtinai pirmo poreikio pirkinio. („Taip, tai brangu, man baisu ir gėda dėl to, bet ji tokia, kad kvapą gniaužia, – sakome apie svajonių rankinę. – Galų gale kada nors galėsiu ją parduoti ir uždirbti arba paliksiu anūkėms.“)
Savęs apgaudinėti nereikia (anūkėms mūsų stilius gali ir nepatikti), bet vieni pirkiniai išties daugiau verti antrinėje rinkoje už kitus. Lietuvoje kol kas tos rinkos mažoka – komisiukai, prekiaujantys viskuo: nuo britiškos „Atmosphere“ sintetikos iki abejotinos kilmės „Gucci“ diržų, nesiskaito, bet tikros mados sekėjos prasiverš ir į „eBay“ ar privačius aukcionus. Galbūt net į tokį privilegijuotą, kaip Vaunte.com, kuriam savo drabužines atidaro tikros Niujorko „it“ merginos, tarp jų ir garsios stilistės, parduotuvių kolekcijų formuotojos, mados žurnalistės.
Galime net fantazuoti, kaip lietuvės parduoda savo rankines „Christie’s“ aukcione... Bet kad turėtume, ką parduoti, reikia pirkti. O tam puiki indulgencija: „Brangusis, aš ne šiaip leidžiu pinigus, aš in-ves-tuo-ju!“
Pradėti nuo ribų
Nuo ko nors pradėti juk reikia, o dizainerių arba garsenybių bei greitosios mados kūrėjų kolaboracijos – labai paprastas būdas patikrinti, ar turime uoslę pirkiniams, išsaugantiems vertę metams bėgant, o gal net įgyjantiems papildomos.
Kaip rekomenduoja interneto aukcionų ekspertai, „Aldo“, „H&M“, „Lindex“, „Topshop“ ar „Uniqlo“ pristatomos išskirtinės kolekcijos – puikus medžioklės laukas. Tačiau ir čia reikia uoslės ir galimybių: artimiausias mums „Uniqlo“ – Berlyne, „Topshop“ – Varšuvoje, „Aldo“ tokias kolekcijas pristato taip pat ne visose rinkose. Mūsų nepasiekia ir daugybė amerikietiškų kolaboracijų, nors šią spragą iš dalies užpildo tarpininkės, užsakančios prekių iš JAV.
Christophe’o Lemaire’o, buvusio „Hermes“ meno direktoriaus, kolekcijos „Uniqlo“ praėjusį rudenį Europa laukė dar labiau nei Olivier Rousteing’o darbo „H&M“. Ir ji bus labiau nešiojama: pavyko toms laimingosioms, spėjusioms nusipirkti beveik „Hermes“ už „Uniqlo“ kainą. Tačiau jei ji bus praktiška ir nešiojama, greičiausiai nesulauks laikų, kai galės tapti investicija, nebent pačios gudriausios pirkėjos pasičiupo po kelis minimalistinius kašmyro golfus.
Ne kiekvienas toks dizainerio (ar žvaigždės) kūrinys taps relikvija. Rezultatas matyti iš perspektyvos, taigi ekspertai sako, kad didesnės vertės kažkodėl taip ir neįgijo Madonnos aksesuarai ir drabužėliai, kurti „H&M“. O štai kai kurie daiktai iš 2012 m. pristatytos ekscentriškosios Annos Dello Russo kolekcijos pabrango keliskart ir yra retenybė. Mažiausiai vertinami kai kurie auskarų modeliai, brangiausiai – charakteringos „dellorussiškos“ apyrankės, delninės, batai, už kuriuos gali būti prašoma bemaž 600 €. Už turkio spalvos lagaminus, prieš trejus metus pardavinėtus po 130 €, šiandien galima gauti bemaž 700 € – ir juos dar reikia medžioti. Akyse taip pat brangsta „Maison Martin Margiela“ baltas paltukas antklodė, irgi sukurtas „H&M“. Dar prieš porą metų jį buvo galima gauti „eBay“ aukcione ir už 600 €, o šiandien jis įkainotas per 1000 €.
Žinovai siūlo kreipti dėmesį į itin kokybiškus ir išskirtinius egzempliorius, ypač tuos, kuriuos vilkėjo ar kuriais puošėsi žvaigždės.
Kaip suprasti, kad vienas ar kitas gaminys bus populiarus? Kai kurių faktorių nenuspėsi („eBay“ galima rasti ir kolekcinių pirkinių maišelių, kainuojančių 10–15 €, o jei tokius parduoda, vadinasi, kažkas juos perka), tačiau dėsnių esama. Žinovai siūlo kreipti dėmesį į itin kokybiškus ir išskirtinius egzempliorius, ypač tuos, kuriuos vilkėjo ar kuriais puošėsi žvaigždės. Suknelės ar paltai populiaresni nei paskiros palaidinės ar sijonai – paprastai žmonėms labiau patinka iškart gauti komplektą, nei sukti galvą, ar drabužis derės prie jau kabančių spintoje. Iki šiol gali džiaugtis tos, kurios turi parduoti plastikinių vėrinių iš „Marni“ kolekcijos „H&M“ arba kurių spintose užsigulėjo vienas ar kitas tobulas megztinis, sukurtas Isabel Marant tam pačiam mados gigantui.
Tačiau, ko gero, efektingiausiai mados beprotybę ir investicijų nenuspėjamumą iliustruoja britų dizainerės Anyos Hindmarch „I’m Not A Plastic Bag“ rankinės istorija: tekstilinė terbytė, pasirodymo dieną kainavusi 7 €, šiandien įkainojama 70–140 € – priklausomai nuo būklės.
Aukščiausioji lyga
2014 m. pavasarį mados oficioze WWD šmėkštelėjo informacija, kad, ekonomistų skaičiavimais, klasikinė „Chanel 2.55“ rankinė per metus pabrangsta apie 15 proc.: 2008 m. už 1300 € nusipirktas modelis po 6 metų atsiėjo 3700 €! Taupiausios mados sekėjos gali skaičiuoti, kokios turtingos būtų buvusios, jei 1955 m. sukurtą dygsniuotukę su grandinėle būtų įsigijusios jų mamos ar senelės.
Kiti kultiniai garderobo elementai, tokie kaip „Burberry“ apsiaustai, „Max Mara“ paltai ir net „Hermes“ rankinės, gerokai atsiliko nuo lyderės, tačiau į nugalėtojų laurus vis tiek pirmiausia pretenduoja rankinės ir aksesuarai. „Christie’s“ aukciono specialistai sako, kad kai kurios prabangos prekės per metus pabrangsta vidutiniškai 5 proc. Gal ir nepribloškiantis, bet stabilus rezultatas!
Nusipirkusios standartinę odinę „Birkin“, šiandien kainuojančią apie 14 000 €, kada nors aukcione galėsite uždirbti 6000–9000 €.
Statistikai galima paminėti „Hermes Birkin“, praėjusią vasarą parduotą už 200 000 €. Tačiau jei spintoje turite tokią ryškiai rožinę, deimantais inkrustuotą krokodilo odos mažulę, jūsų investicijoms ir taip tikriausiai viskas gerai. Bet gal bus aktualu žinoti, kad nusipirkusios standartinę odinę „Birkin“, šiandien kainuojančią apie 14 000 €, kada nors aukcione galėsite uždirbti 6000–9000 €. O klasikinė „Chanel“, kainuojanti apie 4000 €, gali pelnyti savininkei 1700–2600 €.
Žinoma, jei tie, kas valdo pasaulį, nesugalvos sužlugdyti šios rinkos: sklando gandų, kad nunešusios šiuolaikinius juvelyrikos papuošalus, ypač juoduosius deimantus, patikrinti patyrusiam juvelyrui damos sužinotų daug įdomių ir visai nemalonių dalykų apie jų vertę. Ir kas pasakytų, kiek kainuotų ta pati „Birkin“, jei „Hermes“ mados namai panaikintų visus laukimo sąrašus ir ji virstų tiesiog keturkampe geros odos rankine, kad ir turinčia istoriją?!
Jei vis dėlto nuspręsite, kad iš rankinių fetišų norite užsidirbti, galite veikti keliais būdais. Vienas – įsigyti garsią rankinę iš antrų rankų ir ją saugoti spintoje. Kitas – pamėginti atspėti, kurie iš ne tokių brangių modelių, kaip „Chanel“ ar „Hermes“, ateityje galėtų tapti kultiniai.
Žinovai sako, kad šansų turi „Saint Laurent“ juoda voko formos rankinė su monograma ir grandinėle, „Neiman Marcus“ elektroninėje parduotuvėje įvertinta 1440 €. Variantas drąsioms – gana neseniai išpopuliarėjusių Niujorko dizainerių Rachel Mansur ir Florianos Gavriel rankinės kibirėliai, kurių kaina šiandien – nuo 500 €. Jų nuolat pritrūksta net „Mansur Gavriel“ svetainėje (žinoma, ne tokioms klientėms, kaip Miranda Kerr ar Garance Dore). Prekės stoka – geras ženklas mąstant apie jos ilgalaikį populiarumą ir būsimą vertę.
Galų gale, susigundžiusios „Mansur Gavriel“, turėsite gražią ir nematytą rankinę. Jei vertinate tokį pirkinį kaip investiciją, gal būtų gerai jo nenešioti – mažiausias įbrėžimas ar dėvėjimo žymė stipriai menkina vertę. Antra vertus, nešioti galima skirtingai – jei nesate viską griaunanti moteris, pakaks elementarių priemonių: impregnuoti nuo drėgmės, laiku valyti, nemėtyti, o nedėvimą iškloti plonyčiu šilkiniu popieriumi ir laikyti tekstiliniame maišelyje. Niujorkas ir kitos mados pasaulio sostinės siūlo rankinėms specialių SPA procedūrų; mums teks tenkintis gera valykla.
Prekių ženklai ir laikas
Jei mamos būtų išsaugojusios Yves’o Saint Laurent’o „Mondrian“ suknelę (tą, baltą, su raudonais ir mėlynais kvadratais, atskirtais juodomis juostelėmis), mūsų mados išsilavinimas šiandien būtų buvęs kur kas kvalifikuotesnis ir apskritai tai būtų buvusi visai kita istorija. Tačiau 1965 m., kai ji buvo parodyta ant podiumo, daugumos mūsų mamos studijavo ir stengėsi sudurti galą su galu, o „Mondrian“ galėjo matyti nebent spalvotuose paveikslėliuose iš Vakarų. Bet ne viskas prarasta: pavyzdžiui, 1991 m. vintažo kolekcininkas įsigijo minėtąjį Saint Laurent’o šedevrą aukcione, o po dvidešimties metų pardavė 16 kartų brangiau!
Patarimas norinčioms taip pat užsidirbti: kaip investiciją verčiau rinkitės vintažą – ne nūdienos dizainerių kūrinius. Vieša paslaptis, kad net garsių prekių ženklų kokybė šiandien nebe ta, o kainas lengvas ir geras gyvenimas kaip reikiant išpūtė (net naujoji „H&M“ ir „Balmain“ kolekcija įvertinta visai ne „H&M“ kainomis – tai brangiausia kolaboracija per visą reiškinio istoriją).
Klasikiniai vardai, tokie kaip „Givenchy“, „Dior“, „Prada“, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos labiau geidaujami (jų dažniau ieškoma aukcionuose) nei „nauji karštieji“ – „Celine“, „Loewe“ ar Hedi Slimane’o epochos „Saint Laurent“. Perspektyviais laikomi tvirti vidurinės lygos žaidėjai, kuriems žadama didelė ateitis: „Maje“, „Sandro“, Isabel Marant, Vivienne Westwood. Iš jų vertėtų rinktis drabužius ir aksesuarus, reprezentuojančius tipišką dizainerių arba vienos ar kitos kolekcijos braižą; kultinius daiktus, tokius kaip Westwood piratų batai ar vadinamosios bondage kelnės.
Norint investuoti į bet kurią sritį reikia ja domėtis. Mada – ne išimtis.
Norint investuoti į bet kurią sritį reikia ja domėtis. Mada – ne išimtis. Pravartu sekti didžiules retrospektyvines parodas – paprastai jos skatina susidomėjimo dizaineriu ar mados namais pliūpsnį ir kelia jų gaminių kainas. Gal ir neetiška (bet pinigų tema apskritai ne visada etiška), kad tą patį efektą duoda ir kūrėjo mirtis. Kone kitą dieną po žinios apie Alexanderio McQueeno savižudybę ženkliai pabrango net jo lagaminai, kurti vienam prekės ženklui (garsusis modelis, imituojantis krūtinės ląstą). Kolekcijos likučiai buvo išpirkti už naują kainą.
Praėjusią vasarą net visko mačiusius „Christie’s“ ekspertus pribloškė „Alexander McQueen“ kultinių „Armadillo“ batų kaina: jie tikėjosi gauti 9000–10 000 € už porą (aukcione Niujorke buvo siūlomos trys), tačiau galutinė suma siekė 260 000 €. Šįkart sandorį padiktavo ne noras praturtėti, o kilnus tikslas – lėšos buvo skirtos Nepalui, nukentėjusiam nuo žemės drebėjimo. Tačiau kol „Alexander McQueen“ rengs būsimąsias karalienes (kalbame apie suknelę, kurią vilkėdama Catherine Middleton tapo Kembridžo hercogiene), prekės ženklas bus potencialiai gera investicija.
„Alexander McQueen“ vertę palaiko Sarah Burton – ji ir kūrė hercogienei suknelę. Iš čia dar viena išvada: sekite dizainerių kaitą mados namuose ir apskritai domėkitės, kas ten dedasi. Tokie pokyčiai visada veikia kolekcijų vertę.
Alexanderio Wango paskutinė kolekcija „Balenciaga“, Marco Jacobso sprendimas uždaryti „Marc by Marc Jacobs“, Alexio Martialo ir Adrieno Caillaudaud debiutas „Carven“, naujojo „Gucci“ meno direktoriaus Alessandro Michele paskyrimas – visa tai faktoriai, lemiantys drabužių ir aksesuarų kainą ir išliekamąją vertę. Pavyzdžiui, jei jūsų spintoje esama vintažinių „Gucci“ egzempliorių (tų, su raudonomis ir žaliomis detalėmis bei dvigubos G logotipu), dabar kaip tik neblogas metas juos parduoti.
Ne tik pirkiniai, bet ir potenciali investicija – šie daiktai aukcionuose medžiojami iki šiol
