Kai kurios šalys ar regionai turi vieną aiškią gastronominę vizitinę kortelę – Italija garsėja neapolietiška pica, Ispanija – paelja, Prancūzija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su gurmaniška virtuve. Kretoje viskas kiek kitaip. Salos gastronominis identitetas gimsta ne iš vieno garsaus patiekalo, o iš visumos – šviežių produktų, paprastų receptų, vietinių tradicijų ir gebėjimo mėgautis maistu lėtai, be jokio skubėjimo.
Pasak kelionių organizatoriaus „Novaturas“ produkto vystymo skyriaus vadovės Indrės Palaikės, norint pažinti tikrąją Kretą, bent vieną vakarą tikrai verta iškeisti viešbučio restoraną į nedidelę vietinę taverną. Nenustebkite, jei meniu jums net neprireiks, nes svetingi šeimininkai stalą dažnai nukloja paprastais, tačiau ypatingo skonio produktais – alyvuogėmis, vietiniu sūriu, šviežia duona, įvairiais užtepais ir saulėje prinokusiais pomidorais.
„Kretoje maistas labai glaudžiai susijęs su svetingumu. Vietiniams svarbu ne tik pamaitinti žmogų, bet ir sukurti jaukumo jausmą, lyg būtume ne restorano svečiai, o vakarienės užsukę seniai pažįstami draugai ar giminaičiai. Tas svetingumas čia labai natūralus ir nuoširdus, todėl vakarienės neretai užsitęsia kelias valandas, o laikas prie stalo prabėga visai nepastebimai“, – sako I. Palaikė.
Kretos virtuvės paslaptis – paprastumas
Vietiniai gyventojai juokauja, kad Kretoje alyvuogių aliejus naudojamas beveik visur. Jis pilamas ant salotų, daržovių, žuvies, mėsos ir net kai kurių desertų. Būtent kokybiškas alyvuogių aliejus laikomas vienu svarbiausių tradicinės Kretos virtuvės ingredientų.
Ne mažiau svarbus ir sezoniškumas. Daugelis tavernų meniu keičia priklausomai nuo metų laiko. Dalis šeimos restoranų svečiams siūlo tik tai, kas tądien pagaminta iš šviežių, savo ar kaimyniniuose ūkiuose užaugintų produktų.
Būtent toks požiūris į maistą lėmė, kad Kretos virtuvė jau tapo vienu ryškiausių Viduržemio jūros mitybos pavyzdžių. Vietiniai iki šiol vertina paprastą, sezonišką ir mažai apdorotą maistą, kuriame svarbiausia ne sudėtingi receptai, o produkto kokybė.
Anot I. Palaikės, keliautojai Kretoje dažnai atranda ir visai kitokį santykį su maistu. Čia vakarienė retai tampa greitu sustojimu tarp dienos planų – kur kas svarbiau pats buvimas kartu ir ilgi pokalbiai prie stalo. Galbūt todėl net paprasti patiekalai čia palieka tokį stiprų įspūdį.
Vienu garsiausių salos užkandžių laikomos dakos – ant traškaus skrebučio patiektos prinokusių pomidorų, vietinio sūrio ir alyvuogių aliejaus salotos, puikiai atspindinčios visą Kretos virtuvės filosofiją: mažiau įmantrumo, daugiau kokybės ir natūralaus skonio. Ant stalo dažnai atsiduria ir užkandžiai dalinimuisi – vynuogių lapų suktinukai, keptas graviera sūris su medumi, šviežia duona bei tradiciniai kalitsounia pyragėliai su sūriu ar žolelėmis.
Tradiciniai patiekalai, kurių verta paragauti
Pirmą kartą į Kretą vykstantiems keliautojams kelionių ekspertė pataria nusiteikti išties gausioms vakarienėms, mat ant stalo dar nespėjus pasirodyti pagrindiniams patiekalams, daugelis jau jaučiasi sočiai pavakarieniavę.
„Po dalinimuisi skirtų užkandžių dažniausiai atkeliauja ant grotelių kepta ar lėtai troškinta mėsa, pagaminta pagal autentiškus, iš kartos į kartą perduodamus receptus. Receptai nėra įmantrūs, mat čia vyrauja labai paprasta virtuvės filosofija: kuo kokybiškesnis ingredientas, tuo mažiau reikia jį slėpti po papildomais skoniais“, – pasakoja I. Palaikė.
Bene populiariausia mėsa Kretoje – aviena ir ėriena, iš kurių ruošiama nemažai tradicinių salos patiekalų. Vienas žinomiausių – antikristo. Šiam patiekalui mėsa supjaustoma dideliais gabalais, pasūdoma ir kelias valandas lėtai kepama ant didelių iešmų aplink atvirą ugnį. Tradiciškai nenaudojami jokie marinatai ar gausūs prieskoniai – mėsa gardinama tik stambia jūros druska, todėl išlaiko natūralų skonį, sultingumą ir minkštumą.
Paskanaukite ir kleftiko – ilgai orkaitėje kepamos avienos. Manoma, kad šio patiekalo pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „kleftis“, reiškiančio vagį – legenda pasakoja, kad kalnuose besislapstantys sukilėliai mėsą kepdavo po žeme ar sandariai uždengtą, kad dūmai neišduotų jų buvimo vietos. Iš to esą ir kilo lėto kepimo tradicija. Nors dažniausiai kleftiko gaminamas iš avienos, šiandien galima rasti ir vištienos ar vegetariškų šio patiekalo versijų, gardinamų žolelėmis ir ruošiamų su pomidorais, o kartais – net įkeptų tešloje.
Jei labiau mėgstate kiaulieną, jums turėtų patikti apakia – tradicinis Kretos patiekalas, ruošiamas iš vyno acte marinuotos ir vėliau su laukinėmis žolelėmis bei prieskoniais gardintos kiaulienos. Dėl išskirtinio paruošimo būdo mėsa išsiskiria sodriu, lengvai rūkyto skonio aromatu.
Vietinė virtuvė neįsivaizduojama ir be šviežių daržovių bei jūros gėrybių. Kaip ir dera Viduržemio jūros regionui, ant stalų dažnai atsiduria ant grotelių kepti kalmarai, aštuonkojai, įdarytos daržovės, pupelių patiekalai. Paragaukite gemistos – ryžiais ir žolelėmis įdarytų pomidorų bei paprikos, taip pat briam – orkaitėje keptų sezoninių daržovių, dažnai vadinamų graikišku atsaku prancūziškajam ratatouille.
Sočią vakarienę vietinėje Kretos tavernoje sunku įsivaizduoti be taurėlės tsikoudia – su rakija dažnai lyginamo stipraus vynuogių gėrimo, kuris saloje tapęs neatsiejama vietinio svetingumo dalimi.
„Nors į Kretą daugelį atvilioja puikus klimatas, nuostabūs viešbučiai ir Viduržemio jūros skalaujami paplūdimiai, nemaža dalis keliautojų po atostogų labiausiai prisimena jaukius vakarus su draugiška kompanija ir gardžiais vietiniais patiekalais. Tikrasis salos žavesys dažnai slypi visai paprastuose dalykuose“, – sako kelionių ekspertė.
